Laimei, likimas šį kartą jai nusišypsojo ir atsiuntė gelbėtoją – moterį vardu Laima. Ji ne tik pamaitindavo mažą katytę, bet ir surado jai naujus namus. Katytė iškeliavo į Rokiškį pas tikrą kačių mylėtoją – Reginą Vaikutytę-Siniauskienę. Tuo istorija ir pasibaigtų, tačiau tuo metu pas Reginą namuose jau karaliavo 3 katės, ši buvo ketvirtoji...
Buvo šalta, darganota žiemos diena, pati gruodžio pradžia. Viešėjau Rokiškyje svečiuose pas tėvus. Pati tuo metu su vyru gyvenau Panevėžyje. Mama kažko, jau nepamenu ko, ėjo pas draugę, pas tą pačią kačių mylėtoją Reginą. Neturėjau jokių planų, todėl ėjome kartu. Ir ten pamačiau JĄ! Tokią gražią, tokią meilią ir gerą katytę. Įsimylėjau ją. Žinojau, kad mano vyras tikrai neleis namuose auginti katytės. Juk gyvūnai jam asocijavosi vien su netvarka namuose. Ir nieko jam nesakiau. Tiesiog paėmiau ją ir parsinešiau į tėvų namus. Ne aš pasirinkau, katytė pasirinko mane. Toks likimas. O tada, su baimės kupina širdimi, prisipažinau, kad priglaudžiau katytę. Ir... Jis sutiko!
Parsivežėme ją į Panevėžį. Neilgai trukus, ji tapo pilnaverčiu mūsų šeimos nariu. Tas jos nepaprastas gerumas, begalinis prisirišimas ir besąlyginė meilė greitai užkariavo mūsų širdis.
Prasidėjo ilgas vardo katytei rinkimo procesas, juk tai taip pat svarbu, kaip išrinkti vardą vaikui. Kol galvojome, aš ją vadinau tiesiog Katyte, arba trumpiau – Kate, o vyras kažkodėl vadino Pinčiuku. Taip joks kitas vardas ir „nebeprilipo“, daviau jai vardą Jekaterina – Katia, o vyras tebevadina Pinčiuku.
Katia nėra iškrėtusi jokių didesnių kvailysčių, nors dūkti be galo mėgsta. Mums ji visuomet buvo lyg vaikas mylima, taip ir jautėsi – menkiausiai progai pasitaikius, ropšdavosi man ant kelių, naktimis miegodavo man ant kojų, laukdavo ant palangės, kol grįšime iš darbų, ir džiaugsmingai pasitikdavo prie durų. Ne, ji ne iš tų kačių, kurios nori būti vienos. Vienatvės ji labai nemėgsta.
Po trejų metų persikėlėme gyventi į Kauną, susilaukėme vaiko. Katytei dėmesio galėjome skirti žymiai mažiau. O ji nepyko, nepavydėjo, nereikalavo dėmesio, tik kantriai laukdavo, kada bent minutėlei galėsime skirti jai dėmesio. Naktimis vis atsliūkindavo ir atsiguldavo ant mano kojų, kaip buvo įpratusi, nors man ir tekdavo nuolat keltis. Keldavosi ir guldavosi kartu, vėl ir vėl. Kantriai, kaip visada.
Atsiradus vaikui katytė pasikeitė – iš nuolat dūkstančios, lakstančios po namus lyg būtų maža katytė, tapo ramia ir tylia, pro vaiką sliūkindavo tyliai tyliai, bijodavo pažadinti.
Vaikas greit auga, greit jam bus metukai. Laiko atsiranda daugiau ir vis dažniau dėmesio galiu skirti savo katytei. Išlaukė. Kantriai, kaip visada.
Mažylis labai myli Katią. Visada tos mažos akytės nušvinta vos ją pamačius. Kartais jis visai ne švelniai paglosto katytę, tačiau ji, kaip visada kantri, nepyksta ant vaiko. Laukia, kada jis paūgės ir supras, kaip reikia glostyti švelniai. Dabar ir katytė jau vėl nebe rami ir nebe tyli, vėl dūksta kartu su mažyliu.
Katia su mumis jau ketverius metus. Ketveri metai begalinės, nuoširdžios, besąlyginės meilės. Taigi, dabar turime du labai mylimus vaikus savo namuose.