Filmo režisieriumi tapo visiškai nežinomas trumpametražių filmų kūrėjas Carlas Rinschas, kuriam atiteko didelė garbė perkelti į didžiuosius ekranus šią žymią istoriją. Naujai „iškeptas“ „blokbasterių“ kūrėjas kviečia į neužmirštamą bei spalvingą kelionę po senovės Japoniją, kurioje karaliavo samurajai, garbė ir visagaliai burtai.
Apie ką mes čia…
Kai klastingai suregztu būdu atsikratoma vieno iš Japonijos miestų valdovo Asano, jo tarnai, samurajai, tapę roninais, išmetami iš valdų. Norintys atkeršyti už savo šeimininko mirtį, 47 kariai iškeliauja į ilgą ir varginančią kelionę, kurioje stos į kovą su piktadariais, norinčiais užvaldyti visą šalį.
Kūrinio vidus
Holivudas jau seniai bando ekranizuoti įvairiausių šalių ir kultūrų mitus, legendas bei, žinoma, tikrus įvykius, pakeitusius tų teritorijų istorijas. Japonija paskutiniais metais tampa vis labiau geidžiamu kąsneliu amerikiečių kino magnatams, todėl netgi ir komiksų ekranizacijų veiksmas persikelia į šią tekančios saulės šalį.
Studija „Universal“ jau labai seniai norėjo ekranizuoti istoriją apie 47 roninus, kurių didvyriški žygdarbiai neleido žlugti šaliai. Viskas labai primena 300 Spartos karių pasipriešinimą persams. Pati roninų istorija labai žavinga, todėl belaukiant šio filmo į jį buvo sudėta pernelyg daug lūkesčių, o galiausiai pasirodė, jog kūrėjai pabandė improvizuoti ir vietoje istorinio epo žiūrovams pristatomas fantastikos žanro nuotykių filmas.
Tai nėra blogas ėjimas, tačiau per tiek daug perfilmavimų ir nukeltų premjerų datų pasidarė baugu dėl filmo kokybės. Visi puikiai prisimename „Žaliojo žibinto“ kūrimosi procesą. Ir štai, po tiek laukimo pagaliau galime pamatyti ilgai lauktą darbą, kuris, deja, anot kino žinovų, taps didžiausiu metų finansiniu nelaimėliu.
Filmo istorija prasideda trumpu įvadu, kuris vėliau virsta į labai ilgą ir kartais tikrai nuobodžiai pateikiamą pradžią, kurioje nei veiksmo, nei kokių nors įdomesnių siužetinių vingių nesimato. Viskas tampa labai nuspėjama, tačiau įsivažiavus filmo veiksmui prasideda tikrai neblogai pateikiamas nuotykis, kurio metu kūrėjai bando supažindinti žiūrovus jau ne su pagal tikrus faktus sukurta istorija, o su Japonijos kultūra ir mitologija.
Nors viskas įvyniota į saldų fantastinio pobūdžio foną, daugelyje scenų galime pagirti filmo kūrėjus, kad jie suteikia didelį malonumą stebėti žydinčios Japonijos grožį. Vien jau aplinka ir veikėjų kostiumai autentiškai perteikiami, o tai suteikia filmui stiprų pagrindą ir jeigu pati juosta nebūtų pateikiama tokiu žanru kaip fantastika, filmas taptų tikrai stipresniu ir emociškai stabilesniu darbu. Viena iš tikrai stiprių filmo akimirkų, kuri labai susiejama su Japonijos susikūrimo istorija, tampa šalies vėliavos metaforiškai atskleistas portretas. Labai emocionaliai parodyta scena, priverčianti suprasti, ką reiškia visas vėliavos simbolis. Užtat daugelyje scenų matomas chaosas ir tas nelemtai nuspėjamas veiksmas. Filmas, žinoma, tokiais kūrėjų sprendimais orientuotas į jaunesnį ir paaugliško amžiaus žiūrovą, bet tikrai ne vyresnį žmogų, kuris filme sugebės įžvelgti tik dar vieną eilinę gražiai pateikiamą pasaką.
Juostoje pilna veikėjų, tačiau tik vienintelis Kajus sugeba atsiskleisti deramu būdu. Negrynakraujis veikėjas pasirodo iš labai įdomios perspektyvos. Puikus kovotojas verčiamas slėpti savo sugebėjimus prieš samurajus, tačiau svarbiausiose akimirkose yra nepalaužiamas kovotojas, parodantis tikrą savo pranašumą. Būtent kovos scenos, kuriose dalyvavo Kajus yra pačios vaizdingiausios. Gaila, jog jų tiek mažai visame filme. Vos du rimtesni susidūrimai su priešais.
Kiti filmo veikėjai nesugeba parodyti savo pranašumo ekrane prieš oponentus, visi labai blankiai atrodo. Paminėti galima nebent raganą, kuri meistriškai sugebėdavo keisti savo pavidalą. Finalinė kova su ja, nors ir trumpa, tačiau visai įtempta. Daugiau tarsi nieko ir nevyksta, na, o Kajų papildantys veikėjai tiesiog egzistuoja pasirodydami herojaus užnugaryje. Vienu metu atrodo, jog jie visi itin užsidarę savyje ir bijojo padaryti kokį nors žingsnį į priekį.
Tokiu būdu rutuliojamas veiksmas po ilgo ir tikrai užsitęsusio įvado priartėja iki finalo, kuris pristatomas labai greitai. Gaila, kad kūrėjai atsisakė parodyti filme žymiai didesnį skaičių priešų bei nors vieną masinę kovą su tūkstantinėmis armijomis, kurios visada papuošia tokio pobūdžio filmus.
Pasibaigus finaliniam mūšiui ir kelioms asmeninėms personažų dvikovoms galima susidaryti nuomonę, jog kūrėjų tikslas buvo supažindinti mus su tam tikrais Japonijos kultūros ir istorijos vingiais, kas jiems ir pavyko, tačiau atskleisti pačių roninų istoriją buvo žymiai sunkesnė užduotis ir šiuo atveju filmo režisierius su scenaristų komanda patyrė fiasko. Blankus tokios žinomos istorijos paveikslas, kuris persekioja šią juostą nuo pat jos pradžios.
Techninė juostos pusė
Filme, kaip ir pridera tokiam žanrui, dėl jo brangių specialiųjų efektų viskas pateikiama labai efektingai, tik, deja, ne visose vietose sugebama išgauti natūralų ir realistišką vaizdą. Prisiminus baltą lapę, vienuolyną ir drakoną susidaro jausmas, jog žiūrėtum ne vaidybinį filmą, o animaciją, sukurtą „Motion Capture“ technologijomis. Filmo vizualiam fonui „akomponuoja“ trimatė erdvė, kuri ne labai gali pasižymėti efektingumu, todėl jeigu yra galimybė rinktis tarp 3D ir 2D, rekomenduojamas įprastinis filmo formatas.
Filmo vizualiniam grožiui įtakos, žinoma, turi labai vaizdingai ir efektingai pateikiamas operatoriaus darbas, kuris Japonijos grožį, pastatų didybę ir personažų graciją pristato tik iš geriausios pusės. Puikiai manevruojama kameromis, norint kuo vaizdžiau parodyti spalvingus gamtos kraštovaizdžius, kurie kaip kokia magija sugeba užkerėti žmogų ir priversti jį svajoti apie tekančios saulės šalį.
Garso takelis, papildantis efektingas ir nuotykių kupinas scenas, pritaikomas labai meistriškai, pasijaučia juostos atmosfera, pritaikyta būtent Japonijos kultūrai pabrėžti. Muzikinės kompozicijos irgi neleidžia nuobodžiauti stebint itin sunkiai „įsivažiuojantį“ filmo veiksmą pradžioje.
Filmo kostiumai suteikia jam daug grožio. Puikus dizainerių darbas, kuris pavirsta į itin kruopštų meną, įspūdingai ir tikroviškai pateikia anų laikų apdarus. Prie viso vaizdo prisideda ir dekoracijos, simbolizuojančios uždaros Japonijos bendruomenės didybę ir tuos laikus, kai šalis spindėjo kalnuose pastatytomis pilimis, miestais ir šventyklomis. Pabrėžiamas ir budizmas bei jo tradicijos.
Juostos garso montažas puikiai suderintas su stipresniais kovų pateikimais, o ir garso takelio sustiprinimas padeda pajausti filmo didybę. Montažas turi tam tikrų spragų scenarijuje, todėl dėl per ilgo įvado būna kiek nuobodu, bet bendras filmo vaizdas pakenčiamas, todėl einant link pabaigos, žiūrovas įtraukiamas į puikų kardų ir strėlių šou.
Aktorių kolektyvinis darbas
Seniai matytas ir tikrai išsiilgtas ekrano didvyris Keanu Reevesas pagaliau vėl džiugina akis savo pasirodymu galingame „blokbasteryje“. Aišku, kad kūrėjai visą dėmesį skiria šiam žinomam aktoriui, tačiau jo filme labai mažai. Vaidmuo ne antraplanis, bet kaip pagrindiniam personažui jis gauna per mažai laiko ekrane. Vaidybos prasme viskas stabilu, aktorius nekeičia savo rimtos veido išraiškos ir ramaus bei savimi pasitikinančio balso.
Filmą papildo tokie žinomi amerikietiškose žemėse japonų veidai kaip, pavyzdžiui, Hiroyukis Sanadas, suvaidinęs roninų vadą Išį. Labai malonus ir efektingas aktoriaus pasirodymas, ne taip ir seniai žibėjusio filme „Ernis“, kur veiksmas taip pat rutuliojosi Japonijoje. Žinomą aktorių kolektyvą papildė ir kitas dažnas Holivudo studijų veidas iš tekančios saulės šalies – aktorius Tadanobu‘as Asanas, kuriam atiteko pagrindinio antagonisto vaidmuo. Maloniausiu aktorių papildymu tampa trumpas, bet užtat labai malonus akiai, legendinio Cary-Hiroyukio Tagawos pasirodymas Šiogūno amplua.
Moterišką filmo pusę papildo subtilaus grožio Kou Shibasaki, įkūnijusi princesę Miką bei labai klastingai atrodanti Rinko Kikuchi, kuri turėjo progos suvaidinti piktavalę raganą.
Vienintelė filmo akimirka, kuri sumenkina visų aktorių pasirodymą, - tai dialogai anglų kalba. Kūrėjai, matyt, nesusiprato, jog siekiant išgauti autentiškumą ir personažų stiprumą, pokalbiai turėjo vykti japoniškai. Jei tai būtų įvykdyta, pats filmas įgautų daugiau prasmės, kaip tai būdavo su Melo Gibsono režisūriniais projektais. Gaila, bet tokios klaidos sugeba sumenkinti net ir geriausių filmų bendrą vaizdą.
Verdiktas
„47 Roninai“ – tai puikiai ir kruopščiai atkurtas senovės Japonijos vaizdingas nuotykis, kuriame tikrovę papildo fantastiniai elementai, sumenkinantys bendrą pasakojimo autentiškumą. Filmas tampa ir neblogu Keanu Reeveso sugrįžimu į didįjį kiną, o jam asistuoja būrys puikiausių Japonijos aktorių.Vis tik, dėl scenaristų kaltės visų jų personažai nesugeba atsiskleisti deramu būdu,o tai suteikia filmui trapumo.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10
Bendras vertinimas: 7/10