Režisavęs tokias juostas kaip 1989 metais pasirodžiusią melodramą „Negailestingas pasaulis“, įtempto siužeto trilerį „Patriotai“ bei 2000 metais išleistos veiksmo juostos „Viskas dėl vakarų“, kino kūrėjas kviečia žiūrovus pasinerti į pavojingą bei įdomų slaptų agentų pasaulį, kuriame galima rasti meilę, išdavystes, nenuobodų kasdieninį egzistavimą bei, žinoma, atsidurti pasaulio gelbėjimo epicentre.
Apie ką mes čia…
Rusų oligarchas Ivanas Rostovskis yra įtariamas slaptų tarnybų vykdomomis machinacijomis. Tokia padėtimi itin susirūpina Rusijos vyriausybė bei duoda žalią šviesą federalinių tarnybų agentams, kurių priešakyje atsiduria geriausias iš geriausių – Gregorijus Liubovas. Tirdamas šia bylą, vyras susipažįsta su paslaptingąja Alisa. Pirmą kartą gyvenime jis susiduria su dilema – ar sėkmingai ir šaltakraujiškai įvykdyti misiją, ar pasiduoti savo širdžiai ir patirti nuostabų jausmą su patrauklia moterimi.
Kūrinio vidus
Kurdami kriminalinius trilerius prancūzai visada buvo išskirtiniai. Ypač tai juntama, kai tema pasisuka apie šnipus. Galbūt galima būtų pasigesti tokios kino šnipų didybės, kurią sukuria Džeimsas Bondas ir jo efektingi nuotykiai pavojingiausiuose pasaulio kraštuose, tačiau šis filmas nuo pačių pirmųjų minučių pateikiamas labai realistiškai. Vis dėlto natūralumas bei veiksmo priartinimas prie realybės labiau kaitina kūną, o jeigu dar juntama ir įtampa, tai galima paploti scenaristui ir režisieriui.
Šiuo atveju matomas tik realistiškumas. Pats scenarijus apdorotas meistriškai, vis dėlto juostos režisierius – labai apsiskaitęs žmogus (jeigu kalbėtume apie politiką, finansus bei verslą). Fone pateikiama pasaulinės krizės tematika bei akivaizdūs „Lehman Brothers“ žlugimo niuansai ir jų paaiškinimas.
Juostai įpusėjus pasidaro akivaizdu, jog įtampa čia net nekvepia. Filmą galimą priskirti prie dramos su kriminaliniu atspalviu, bet tikrai ne prie trilerių. Kartais nuobodus ir uždelstas filmas nesugeba intriguoti, viskas tampa panašu į 2000 metais pastatytą Tony Scotto režisuotą juostą „Šnipų žaidimai“, tik skirtumas tarp jų yra vienas – ten su kiekviena minute įtampa buvo kylanti, o šioje juostoje - tik neutralių emocijų liūnas.
Džiugina personažų detalumas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog kalbant apie natūralumą prancūzai yra žymiai atidesni nei amerikiečiai. Pats pagrindinio veikėjo prototipas yra panašus į visų žinomą Džeimsą Bondą – netgi jų elgsena tapati, tačiau Grigorijus – tai labiau romantinių romanų veikėjas nei grubus ir savimi patenkintas narcizas. Antagonistas pateikiamas itin stereotipiškai. Vis dėlto, vieną akimirką atrodo, jog tai Boriso Berezovskio ir Romano Abramovičiaus prototipas. Žinoma, prancūzai yra labai subtilūs žmonės, todėl pateiktame rusų paveiksle nėra jokios pašaipos, kas, manau, būtų neįmanoma, jeigu už kūrybinį procesą atsakytų amerikiečiai.
Veiksmo planas skurdus. Daug pokalbių, tačiau efektingesnių scenų beveik nėra – tik vienintelė akimirka, prasidedant filmo pabaigai, pagyvina atmosferą ir neblogai perteikia kovą. Galima buvo bent šiek tiek praskaidrinti niūrų ir pilką šnipų darbą. Keletas aistringų lovos scenų bei gražūs vaizdai, matomi už veikėjų nugarų, suteikia malonumą žiūrovų akims. Filmas pasibaigia kaip ir prasidėjo – neįtikinamai bei nuobodžiai. Vis tik iš prancūzų buvo tikėtasi daugiau – bent jau panašaus lygio spektaklio, kokį 2011 metais pateikė Tomas Alfredsonas filme „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“.
Techninės pusės ypatumai
Vienintelis džiuginantis momentas – tai kraštovaizdžiai ir vaizdingas jų pateikimas. Nors ir nebuvo daug įsimintinų kompozicijų, garso takelis atmosferai suteikia didingų spalvų. Vis tik, jeigu apskritai kalbėtume apie montažą, tai pernelyg vidutiniškai atliktas darbas. „Dėka“ kelių scenų itin smarkiai nukenčia visos istorijos vientisumas. Galime teigti, jog juostos stilius turi daug panašumų su prancūziškais filmais, todėl yra gerai, jog nebandoma kopijuoti holivudinių tendencijų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausia filmo žvaigždė, neabejotinai, – „Oskaro“ laimėtojas Jeanas Dujardinas. Aktoriui jau ne pirmą kartą tenka vaidinti šnipą, tik, žinoma, čia labiau solidus vaidmuo nei dilogija apie agentą 007, taiklią Džeimo Bondo parodiją. Emocionalus aktorius, kuris iš dalies ir tempia ant savo pečių visą nuobodžiai pateiktą siužetinės linijos istoriją.
Timas Rothas, suvaidinęs rusų oligarchą, taip pat vertas pagyrų. Šiam aktoriui visada sekėsi vaidinti piktuosius filmų herojus ir šį kartą jis vėl nenuvilia sukurdamas puikų veikėją. Prie aktorių kolektyvo prisijungę tokie rusų kino grandai kaip Vladimiras Mensovas ir Aleksejus Gorbunovas suteikia visumai autentiškumo. Vis dėlto juk apie rusų slaptas tarnybas eina kalba.
Moterų duetas, nuostabioji Ceciles De France ir gražuolė Emilies Dequenne, – sausokas. Pasigendama prancūziškos gracijos ir moterų išaukštinimo. Gaila, tačiau galima buvo panaudoti šių dvejų aktorių potencialą bendram juostos fonui, kuris būtų ne ką prastesnis už puikius operatoriaus pateiktus kraštovaizdžius.
Verdiktas
„Agentų žaidimai“ – tai realistiškas požiūris į slaptų vyriausybinių tarnybų darbą, tačiau be intrigos, įtampos ir veiksmo filmas tampa tik paprastu bei nuobodžiu draminiu pasakojimu apie agentų kasdienybę. Tai filmas, galintis pasigirti tik nebloga aktorių vaidyba bei nuostabiais kraštovaizdžiais, puošiančiais itin pilką ir niūrią juostą.
Bendras vertinimas: 6/10