Bet dabar, ypatingai Holivudas, imasi istorijų, kurios JAV palietė labiausiai – Afganistano ir Irako karų. Tai vieni ilgiausių ir kruviniausių karų JAV istorijoje. Jų metu atsirado begalė pasakojimų ir didingų žmonių, kurie dėl savo šalies padėjo galvas. Pernai turėjome „Išlikęs gyvas“, kurio pasakojimas vyko Afganistane, o dabar kino teatrus pasiekia „Amerikiečių snaiperis“, pasakojantis kraują stingdančią snaiperio istoriją Irako karo metu.
Turinys
Krisas Kailas buvo paprastas vyriokas iš Teksaso, visą laiką norėjęs būti kaubojumi. Sulaukęs trisdešimties jis suprato, kad jam gyvenime reikia siekti kažko daugiau, atiduoti savo duoklę mylimos valstybės saugumui, išnaudoti savo nepaprastą talentą kovoje prieš terorizmą. Taip jis įstojo į jūrų ruonių (SEAL) gretas ir tapo snaiperiu. Vos susituokęs, Krisas ir kiti jo komandos draugai yra pašaukiami į pirmąją misiją Irake. Karo baisumai paliečia ir tokį užgrūdintą vyrą, todėl kaskart grįždamas namo Krisas nebesuvokia, kas iš tiesų jį laiko – namai ir šeima, ar karas svečioje šalyje.
Vos sužinojus, kad šį filmą režisuoja Clintas Eastwoodas, tapo aišku, jog kūrinys bus tikrai geras. Dar nebuvo nė vieno tokio darbo, ypač karinio, kuriame šis kultinis režisierius ir aktorius susimautų. Tai galima patvirtinti vien pažvelgus į du jo filmus apie tą patį įvykį – „Mūsų tėvų vėliavos“ ir „Laiškai iš Iwo Jimos“. Tais pačiais metais pasirodė du filmai pasakojo beveik tuos pačius įvykius tik iš skirtingų barikadų pusių. Naujausias režisieriaus darbas yra be galo stiprus ir paremtas tikra istorija, kuri buvo sudėta į knygą paties kario, daugiau nei 160 patvirtintų nužudymų karo lauke turinčio jūrų ruonio. C. Eastwoodas šiuo darbu dar kartą parodo, kad sugeba sukelti sumaištį žmogaus viduje ir net didžiausiam skeptikui įskiepyti pasididžiavimą savo šalimi.
Scenarijų juostai parašė „Paranojos“ scenaristas Jasonas Hallas. Labiausiai sukrečiantis dalykas yra tas, kad pats karys, pagal kurio knygą ir kuriamas filmas, buvo nužudytas praėjus keturioms dienoms po scenarijaus pridavimo. Toks įvykis turėjo uždėti dar didesnę naštą visai kūrybinei komandai, kuri turėjo atvaizduoti Kriso gyvenimą kaip įmanoma tiksliau ir nesuteršti šalies didvyriu laikomo žmogaus atminimo. Ir, galima sakyti, jiems tai tikrai pavyko. Siužetinė linija įdomi, nenusibostanti, nuolat palaikanti įtampą ir gniaužianti kvapą. Istoriją galima suprasti dvejopai – tai arba karinis filmas apie snaiperį, arba draminis filmas apie žmogaus pokyčius, kurie vyksta karo zonoje. Tačiau šiuos du dalykus galima apjungti ir stebėti jaudinantį pasakojimą apie išoriškai stiprų vyrą, kuris nuo matomų žiaurumų ir nuolatinių misijų į karo zoną psichologiškai tampa vis trapesnis.
Dar vienas juostos privalumas – puikūs dialogai, kurie nėra nuvalkioti ir gerai perteikia kiekvieno veikėjo, ne tik pagrindinių, vidinius išgyvenimus ir būsenas. Smagu klausytis ir tikrų kariškų juokelių, kurie sklinda net ir pačiais nemaloniausiais laikotarpiais. Visi tokie kariški pokalbiai skamba tikroviškai, nuoširdžiai ir neišgalvotai, nes apie visa tai ir yra kalbama.
Veiksmas ir visi karo žiaurumai filme yra rodomi proporcingai su paprastu Kriso gyvenimu namuose, tarpuose tarp misijų. Įdomiausia yra tai, kaip su kiekvienu jo grįžimu matome vis labiau paveiktą veikėją, sunkiai gebantį susivokti savo veiksmuose ir atitrūkti nuo jį persekiojančių atsiminimų. Pats veiksmas konflikto zonoje parodomas ypatingai stipriai, keliose vietose įtampa pasiekia tokį aukštą lygi, kad žiūrint filmą net užgniaužia kvapą ir galima pamiršti kvėpuoti, kol galiausiai širdies dūžių garsas ir deguonies trūkumas priverčia prisiminti vieną pagrindinių organizmo funkcijų.
Juostos veikėjai atskleidžiami nepriekaištingai. Ypatingai pagrindiniai, į kuriuos ir kreipiamas didžiausias dėmesys. Krisas su kiekviena minute filme atrodo vis labiau atsiskiriantis nuo realybės, sunkiai suvokiantis, kaip elgtis ne karo zonoje, tačiau niekaip neprarandantis žmogiškumo. Net nužudęs daugiau nei pusantro šimto žmonių jis išlieka neabejingas savo tikslui, tačiau tam tikri dalykai priverčia jo širdį plakti greičiau, o pirštą prie nuleistuko drebėti. Jo žmona Taja – ištikima ir mylinti moteris, kuri nuolat jaudinasi dėl karo zonoje esančio vyro ir visais įmanomais būdais stengiasi nepalūžti. Tai sunki užduotis ir žmogiška kančia pateikiama labai realiai, kai jaudinies dėl kito žmogaus, bet pats negali nieko pakeisti.
Filme labai gerai parodomas ryšys tarp visų tarnybos draugų, ginklo brolių. Kiekvieno jų auka ir santūrus sielvartas dėl žuvusio draugo perteikiama ypatingai stipriai, todėl žinia apie kritusį komandos narį akivaizdžiai paliečia visus ir uždega norą atkeršyti kaltininkams.
Karo atmosfera filme pateikiama labai tikroviškai, tad pusę filmo galima prasėdėti įsikabinus į kėdę ir krūpčiojant nuo kiekvieno staigaus judesio ar praskriejančios kulkos. Kraštovaizdis namuose atrodo gražiai, net šiek tiek romantiškai, o Irakas yra pateikiamas toks, koks ir yra – tik smėlis ir dulkės. Ten romantikos nerasi niekur, nes už kiekvieno kampo stovi džihadistas, rankoje nešantis AK-47 arba RPG-7.
Techninė pusė
Garso takelis yra labai aukštos kokybės, tačiau vietomis jis nesukuria tokios atmosferos, kokios norėtųsi. Atrodo, lyg kažko pritrūktų šio filmo didingumo iškėlimui. Taip, visos muzikinės kompozicijos daugiau ar mažiau papildo visas scenas, ar tai būtų laidotuves, ar mūšis mieste, bet stebint tam tikras vietas norėjosi kažko daugiau. Žvelgiant bendrai, garso takelis geras, bet ne tobulas.
Juostoje neapsieita ir be specialiųjų efektų. Daugumoje vietų jie nėra blogi, tačiau šlubuojančių scenų irgi buvo. Tarkime, rodomi kadrai iš paukščio skrydžio Irake akivaizdžiai kurti kompiuteriu ir tai labai matosi. Lygiai taip pat matosi AH-64 „Apache“ dirbtinumas būtent kovos metu. Kitose vietose sraigtasparniai yra tikri. Na ir dar, smėlio audra iš toli atrodo gana dirbtinai. „Misija neįmanoma: šmėklos protokolas“ šį gamtos reiškinį perteikė kur kas tikroviškiau. Bet visa kita – skriejančios kulkos, sprogstantys automobiliai ir kiti dalykai atrodė gana gerai.
Operatoriaus darbas filme yra tikrai geras. Kinematografija šioje juostoje tikrai nešlubuoja ir viskas, kas yra matoma, padaryta labai aukštame lygyje. Galbūt tam tikrose scenose, ypatingai namų, buvo galima pasirinkti ir geresnių sprendimų, tačiau tai visiškai neerzinančios smulkmenos.
Garso montažas filme yra labai geras. Kiekviena kovos scenas kelia šiurpą ir priverčia vis stipriau įsmigti į kėdę. Vaizdo montažas taip pat atliktas gerai, tačiau tam tikrose scenose matomi keli trūkumai. Perėjimai iš nuo vieno veikėjo prie kito ne visada vyko sklandžiai, taip pat nesužiūrėtos ir smulkios nufilmuotos detalės, kurios tarp scenų vis kito.
Aktoriai
Bene svarbiausias vaidmuo šiame filme atiteko aktoriui Bradley‘ui Cooperiui. Anksčiau tituluotas gražuoliukas labai smarkiai pakeitė savo išvaizdą vaidmeniui, kad tik būtų kuo panašesnis išoriškai į Irako karo legendą. Ir jam pavyko tai padaryti tobulai. Pirmiausia, daugiau kaip 20 kg priaugęs ir visus juos į raumenis pavertęs aktorius neatrodo kaip plytų siena, o išlaiko normalaus kūno proporcijas. Tačiau svarbiausia yra ne fiziniai pokyčiai. Čia B. Cooperis sukūrė patį geriausią savo karjeros vaidmenį, kuriame su kiekviena akimirka jaučiamas veikėjo jautrumas, potyriai ir pokyčiai. Tai tikrai stiprus draminis vaidmuo, kuris gali lygiuotis į kitus geriausius šių metų pasirodymus. Nė neabejoju, kad toks Kriso paveikslas patenkins visus jo artimuosius.
Tają suvaidinusi Sienna Miller pasirodė taip pat gerai ir stipriai. Nors jos vaidmuo šiame filme nėra toks didelis, tačiau visų emocijų parodymas ir vos ne tikri išgyvenimai tikrai kažką sujudina žiūrovo viduje. Skirtingose scenose rodomas džiaugsmas ir skausmas, bandymas suvokti emociškai traumuotą artimąjį ir kitos išgyvenimai priverčia susimąstyti ir dar labiau gerbti visų misijose dalyvaujančių karių artimuosius už stiprybę ir palaikymą.
Nepaisant to, kad aktorių šiame filme buvo nemažai ir jie visai neblogai atliko savo vaidmenis, pagrindinis duetas juos tiesiog užgožė. Ir gal tai nėra labai blogai, juk tai yra biografinis filmas, kurio centre ir turėtų būti du asmenys – snaiperis ir jo žmona.
Tačiau prie geresnių pasirodymų dar galima paminėti jaunesnį Kriso brolį suvaidinusį Keirą O‘Donnellą, ginklo brolius įkūnijusius Jake‘ą McDormaną, Keviną Laczą ir mirtiną snaiperį suvaidinusį Sammy‘į Sheiką.
Verdiktas
„Amerikiečių snaiperis“ nukelia mus geru dešimtmečiu atgal, į pačią Irako karo pradžią, kur esame supažindinami su žiauria karių kasdienybę aplink galvas skriejant kulkoms. Tai išties stiprus biografinis filmas, kuriame pagrindinį veikėją įkūnijęs aktorius atlieka bemaž geriausią savo karjeros vaidmenį tobulai perteikdamas karo paveikto žmogaus išgyvenimus. Įspūdingos kovos scenos ir nepriekaištingai parašytas scenarijus užima kvapą ir kiek užglaisto nedidelius techninės pusės trūkumus. Pats naujausias C. Eastwoodo filmas dar kartą primena neeilinius režisieriaus sugebėjimus kurti aukšto lygio karinius filmus, priverčiančius giliai įkristi į kėdę ir neatitraukti akių nuo ekrano.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!