Nusipelnęs tokiais darbais kaip 2002 metais pasirodžiusia drama „Pasikalbėk su ja“, „Sugrįžimas“ ar genialiu trileriu „Oda, kurioje gyvenu“, kino grandas bando savo jėgas komedijos žanre. Kino kūrėjas kviečia pamatyti labai keistą skrydį, kuriame dominuoja chaosas, meilė, geismas ir homoseksualumas, tačiau su ispanišku temperamentu kurta juosta nė akimirkai neleis liūdėti, paversdama žiūrovus neatsiejamais šios kelionės dalyviais.
Apie ką mes čia…
Iš pirmo žvilgsnio tai eilinis skrydis, nekeliantis jokių neramumų keleiviams. Deja, greitai sužinoma baisi tiesa – lėktuvas nepasieks savo tikslo. Gelbėti situaciją ir linksminti keleivius pasiryžta trys homoseksualūs stiuardai, kurie visais įmanomais būdais bando nuspalvinti paskutines keleivių akimirkas.
Kūrinio vidus
Almodovaras nenustoja stebinti savo eksperimentais. Jeigu paskutinis jo filmas buvo vertinamas gana kontraversiškai dėl savo pernelyg žiauraus turinio, tai šis darbas dar labiau sutirština spalvas aplink jo figūrą. Komedija, ir dar apie homoseksualus – senukas stipriai protestuoja prieš sistemą ir netoleranciją vienalyčiams santykiams, tačiau neefektingai.
Vis dėlto šį filmą reikia žiūrėti kaip komedijos žanro atstovą. Nors jame ir pasireiškia labai daug kritikos visuomenei dėl netolerancijos gėjams, bet ji yra tokia blanki, kad nesukelia didesnių emocijų ir apmąstymų šiuo klausimu.
Ispanai kaip ir dauguma europinio kino atstovų šiame žanre turi savo braižą ir humorą pateikia savotiškai. Tie, kas jau yra supuvę nuo amerikietiško vulgaraus produkto, šios juostos nepriims. Žinoma, vietomis gana nuobodžiai pateikiamas veiksmas leidžia atitraukti akis nuo ekrano, tačiau, kaip bebūtų, filmas yra kupinas kurioziškų situacijų. Dialogais bandoma perteikti juokingiausias vietas, o gana ekspresyvūs veikėjų veiksmai prideda tikrojo ispaniško karštakošiškumo.
Patys filmo veikėjai yra pernelyg šalti ir neįdomūs ir tik vienintelis homoseksualių stiuardų trio sugeba pakelti nuotaiką. Išties smagus vyrų mylėtojų benefisas, o ir šmaikštūs pokalbiai apie oralinius santykius prideda filmui žavesio. Žinoma, žmonėms, kurie netoleruoja tokių tarpusavio santykių, bus sunku klausytis tokios erezijos, bet tiems, kurie gyvena laisvai ir nebando kritikuoti kitų dėl jų religijos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos, tai bus gana smagus filmas.
Almodovaras, kaip minėta ankščiau, bando protestuoti ir filme paslepia tam tikras metaforas apie žmonių santykius, tik bėda ta, jog jis pasirinko netinkamą žanrą tai išreikšti. Labiausiai pastebimas tik tas faktas, jog heteroseksualai irgi gali lengvai pereiti į kitą barikados pusę, ir čia jau kalbama ne apie biseksualumą.
Tokiais manevrais režisierius nesukuria nieko įsimintino kaip tik protestą, tačiau leidžia apsvarstyti vieną: visi mes – žmonės, visi mes gyvename šiame pasaulyje ir gyvename tam, kad būtume laimingi. Nors tai yra vienas silpniausių kino grando karjeros filmų, tačiau jo dėka kino salėje galima ramiai atsipalaiduoti stebint šmaikščias veikėjų išdaigas.
Techninė juostos pusė
Filme galima girdėti neblogą, raminantį garso takelį. Gerai parinktos muzikinės kompozicijos neleidžia nuobodžiauti, ypač efektingai pateikiama pagrindinė filmo daina. Operatoriaus darbas nieko neišsiskiriantis, tačiau foninės spalvos ir dekoracijos labai saldžios akiai, lyg būtų žiūrima kokia nors pasaka. Montažas neblogas, nors ir nesukuria jokios intrigos, tačiau bent scenos sudėliotos ne chaotiškai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmas yra kupinas puikių ir žinomų ispanų aktorių, tačiau plojimai atitenka homoseksualiai stiuardų trijulei, kuri ir tempė visą filmą ant savo pečių.
Charizmatiškiausias trio dalyvis, Chosera, kurį suvaidino Javieras Camara kiekvieną kartą pasirodydamas ekrane džiugino akis. Carlosas Ajeresas, įkūnijęs Fajasą, taip pat sulaukė savo akimirkos. Šokio metu būtent jis parodomas stambiausiu planu. Silpniausias pasirodymas – Raulio Arevalo, bet ir jis lenkė visus kitus juostos dalyvius.
Anonsuose matyti geriausi režisieriaus draugai ir jo filmų senbuviai, Antonio Banderasas ir Penelope Cruz, pasirodo vos tik kelioms minutėms. Gaila. Labai gaila. Jų taip trūko. Visi kiti filmo aktoriai save pateikė neįsimintinai ir pernelyg sausai.
Verdiktas
„Aš tokia susijaudinusi!“ – tai vienas prasčiausių ispanų kino grando karjeros darbų. Nuotaikingas, tačiau pernelyg banalus ir nuspėjamas filmas, galintis pasigirti tik neblogais dialogais ir šmaikščiais homoseksualų pasirodymais ekrane, yra tik menkas senojo Almodovaro šešėlis.
Bendras vertinimas: 5/10