Vėliau sekę šiek tiek prastesni darbai kaip šmaikštusis detektyvas „Džekė Braun“, veiksmo trilerio dualogija „Nužudyti Bilą“, senamadiškai pateiktas trileris „Mirties įrodymas“ šiek tiek numalšino režisieriaus kultinę ikoną bei autoritetą, tačiau jau 2009 metais įvyko stebuklas ir išradingas filmų kūrėjas vėl tapo bene labiausiai aptariamu režisieriumi.
Su savo karine drama „Negarbingi šunsnukiai“ Quentintas Tarantino gavo aibę nominacijų ir apdovanojimų, o tai ir vėl iškėlė jį iki padangių. Šį sykį po stulbinančios ankstesnio filmo sėkmės žiūrovams pristatomas antras istorinės trilogijos populiaraus septinto dešimtmečio žanro filmas, kuris, be abejo, yra neatsiejama padėka „spaghetti western“ pionieriui, didingam Sergio Leone. Režisierius kviečia pasinerti į nepamirštamą kelionę po devyniolikto amžiaus vidurio Amerikos pietus, pasijausti tikrais kaubojais bei patirti tikrai smagų, šmaikštų ir žiaurų „tarantinišką“ kerštą Džango akimis.
Apie ką mes čia...
Žinomas galvų medžiotojas Daktaras Kingas Šulcas ieško vergo, kuris yra matęs, kaip atrodo pavojingi broliai Britliai. Radęs ir išvadavęs juodaodį, vokiečių kilmės daktaras susiruošia į pavojingą kelionę rasti nusikaltėlius, po kurios sėkmingos baigties vergas Džango atgaus laisvę. Įvykdę misiją vyrai susibičiuliauja bei susivienija naujam tikslui – surasti ir išvaduoti Džango žmoną, kurią vergovėje laiko negailestingas Kalvinas Kendis.
Kūrinio vidus
Kiekvienas naujas Quentino Tarantino filmas – tai naujas iššūkis tiek jam pačiam, tiek gerbėjams, tiek kino pasauliui. Kultinis režisierius kino bendruomenei pristatė patį ambicingiausią savo karjeroje projektą, kuris dar yra ir tam tikras paminklas legendiniam Sergio Leonei pagerbti.
Po puikios istorinės karinės dramos triumfo bei pirmos trilogijos dalies tai gana smagus kino kūrėjo žingsnis pristatyti vieną įdomiausių bei šiais laikais reto kino žanro filmą. Vesternai, o šiuo atveju „Souternas“ vėl iškilo žiūrovų akyse, nes gana stiprus 2007 metų „Traukinys į Jumą“ bei nepriekaištingas brolių Coenų „Tikrojo išbandymo“ perdirbinys iš naujo sudomino kino gerbėjus, nors „spaghetti western“ žanro filmo taip ir nebuvo horizonte.
Smagu, jog viskas keičiasi į gerąją pusę, nes dėka išradingojo „Bulvarinio skaitalo“ kūrėjo peržiūros metu žiūrovų laukia tikras malonumas. Pradedant nuo pradžių reikia pasakyti, jog Quentinas yra puikiai susipažinęs su Džango personažu, tačiau jo interpretacija šiam kultiniam personažui yra išskirtinė – jis čia yra rodomas iš aukštai, iškeliant aukščiau už baltus žmonės, jis tarsi velnias.
Vis dėlto, pati juodaodžių rasė yra labai siaubingai ir niekinančiai parodoma, o tai gali sukelti juodaodžių pasipiktinimą. Tik nereikia pamiršti vieno esminio dalyko - veiksmas vyksta Amerikos pietuose keliems metams iki įvykstant Pilietiniam karui. Visas žiaurumas, siekiant parodyti, kokiose sąlygose gyveno vergai, yra labai realistiškai pateikiamas, tai tarsi istorijos vadovėlio puslapiai, kurie išdėsto puikią pamoką apie žmonių nelygybę.
Dabartinėje visuomenėje tai taip pat yra puikus pavyzdys ir karikatūra šiuolaikiniams žmonėms, kurių požiūris net ir po kelių šimtų metų nepasikeitė. Degeneruotos visuomenės portretas su tam tikru socialinio pobūdžio kontekstu. Ypač tai matoma kai kuriuose dialoguose Kalvino Kendžio viloje valgant pietus. Įdomiausia, kad scena labai panaši į „Negarbingų šunsnukių“ baro sceną. Neapsieita ir be skandalingų juostos detalių kaip tarkim net 108 kartus ištartas žodis „nigeris“ arba požiūris i juodaodes moteris.
Jeigu viena juostos pusė yra tikrai stipraus socialinio konteksto kūrinys, tai kita yra tipiškai „tarantiniško“ stiliaus spektaklis. Veiksmas, daug kraujo, daug šmaikščių pokalbių apie personažų pasaulėžiūrą tam tikrais klausimais sukuria ne tik unikalų savo žanro perlą, bet ir puikią pramogą atsipalaiduoti nuo nieko vertų veiksmo filmų ir pasinerti į visai kitokio pobūdžio veiksmo ir mėsos virtinę.
Pats smurtas yra išreikštas taip subtiliai, jog kiekviena scena prilygsta meninės vertės turintiems nepriklausomo kino šedevrams. Prasminga ir brutaliai įgyvendinta smurto idėja kai kur peržiūros metu net priverčia drebėti dėl rodomų siaubingų kančių vaizdų. Taip pat pastebima labai neįprasta Tarantino filmams detalė – pats veiksmas vyksta ne uždarose patalpose, o plačiose prerijose ir labai atviruose objektuose.
Užduodamas labai svarbus klausimas apie tai, kas svarbiau – vergovė ar laisvė, o į tai žiūrovas privalo rasti atsakymą pats, nes juostoje pateikiami įvairiausi veiksmo pavyzdžiai bei niuansai turi pliusų ir minusų. Siužetinė linija pateikiama labai žvaliai, jau nuo pat pradžių jaučiamas režisieriaus unikalus stilius, kuris nepaleidžia žiūrovų iš savo gniaužtų iki paskutinių titrų pabaigos. Reikia pripažinti, jog šiuo darbu režisierius perspjovė save, sukūrė juostą lyg duoklę visai jo dvidešimties metų kino karjerai. Vienintelis didelis minusas - tas, jog filmas nepastebimai greitai pralekia pro ekraną. Norisi dar ilgiau pratęsti malonumą peržiūros metu.
Techninės pusės ypatumai
Visada nepriekaištinga bei neatsiejama „tarantiniško“ kino detalė yra garso takelis. Kiekviena kompozicija taip subtiliai parinkta, jog puikiai perteikia rodomų kadrų esmę žiūrovams ir sukuria gana malonią atmosferą peržiūrai. Neatsiejamas yra ir visados stilingai pateikiamas operatoriaus darbas, kuris savo kameros dėka leidžia ne tik tiesiog mėgautis rodomais vaizdais, bet ir sukelia efektą būtent susišaudymo scenose.
Puikus montažas bei garsas, labai stabiliai išlaikoma riba tarp kelių pasakojimų, viskas aiškiai ir nenuobodžiai pateikiama. Dekoracijos, o ypač kostiumai, yra verti Oskaro. Šmaikščiai atrodo juodaodis mėlynu kostiumu, šaudantis į blogiečius. Kompiuterinių efektų nėra, tačiau pirotechnikos specialistai, kurdami kai kurias labai efektingai scenas, pasismagino iš visos širdies.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tarantino galima priskirti prie nedidelio režisierių būrio, kurie sugeba prisivilioti į savo projektus pačius geriausius aktorius, o jo taiklios akies dėka žiūrovai gauna su laiku kultiniais tampančius personažus, išskirtinius kino veikėjus. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, Oskaro laureatas Jamie Foxxas, įgyvendino antrą unikalų savo karjeroje personažą. Sukurtas Džango puikiai perteiktas tiek iš draminės pusės, tiek ir iš brutalios.
Už Oskarą režisieriui turintis dėkoti vokiečių kilmės aktorius Christophas Waltzas antrą sykį padaro stulbinantį savo personažo šou. Labai gerai įkūnytas daktaras Šulcas gal ir yra Hanso Landos šešėlyje, tačiau viso filmo metu tik jis ir pagrindinio blogiuko atlikėjas labiausiai verti aplodismentų. Kalbant apie antagonistą, Leonardo Di Caprio, mano galva, pirmą kartą savo karjeroje stoja prieš žiūrovą neigiamo personažo amplua. Tiesiog velniu apsėstas personažas, į kurį nepabosta žiūrėti, o norisi dar daugiau ekrane.
Nenusileidžia ir senasis kino kūrėjo draugas bei dažnai pasirodantis jo filmuose puikusis Samuelis Lerojus Jacksonas. Iš pirmo žvilgsnio labai pasenęs, tačiau tiek daug energijos turintis aktorius, kurio personažas tikrai nėra paskutinis šiame filme. Moteriškosios pusės atlikimas vidutinis, jo netgi nebuvo, nes Kerry Washington Brumhildos vaidmenyje labai trumpai pasirodydavo ekrane. Apibendrinant pamatytą aktorių kolektyvo šou, reikia pripažinti, jog kiekvienas iš jų nusipelno bent jau nominacijos kino akademijos apdovanojimuose.
Verdiktas
„Ištrukęs Džango“ – tai vienas geriausių kultinio režisieriaus Quentino Tarantino karjeros filmų, o savo žanre tai vienas geriausių filmų nuo Sergio Leonės „Pinigų“ trilogijos laikų. Filmas su puikiai išreikšta mintimi, su nepriekaištingai įgyvendinta vergovės tema, su nepailstančiu brutaliai pateikiamu veiksmu, kur kiekvienoje scenoje per dialogus taip ir veržiasi socialinis juostos kontekstas. Puikus pavyzdys, kaip galima sujungti daug prasmingų detalių į vieną ir gauti itin puikų darbą, kuriam reikia priskirti šedevro statusą.