Susibendravęs su „Comedy club“ rezidentais, režisierius kviečia į pašėlusį nuotykį pamatyti, ką iš tikro išdarinėja vyrai, kai jų žmonos yra toli.
Apie ką mes čia…
Milijonieriai turi savo užgaidas, o pačias keisčiausias jie irgi bando paversti tikrove. Organizuojamas žaidimas, kurio metu galima laimėti net pusės milijono dolerių pagrindinį prizą. Užduotis labai paprasta – pinigus laimės tik tas dalyvis, kuris suvilios daugiausia moterų. Keturi vyrai pradeda varžybas, tačiau pamatę savo oponentes supranta, jog kova bus negailestinga.
Patikti močiutei, oligarcho žmonai, feministei, skaisčiajai ir sektantei pinigų ir nuotykių ištroškę eržilai turės išbandyti pačius išradingiausius viliojimo meno būdus, tačiau ar jiems pasiseks, nulems tik jų pasitikėjimas savimi bei ilgametė patirtis bendraujant su moterimis. Bet, deja, tuo atžvilgiu visi jie yra totalūs nevykėliai, galvojantys tik apie save, o ne apie moterį.
Kūrinio vidus
Su kiekvienu nauju Sariko Andreasiano filmu vis labiau ir labiau aplanko mintys apie degraduojantį rusų kiną. Holivudinė įtaka čia jau lieka antrame plane. Vis dėlto reikia pripažinti, jog armėnai turi ne tik karštą būdą, tačiau ir visiškai šlykščias fantazijas. Stereotipai galbūt ir būtų klaidingi – ne visi gi tos tautos žmonės yra tokie vulgarus, tačiau „Comedy club“ ir kiti panašaus pobūdžio projektai, kur vadovauja šios nacijos žmonės, įrodo, jog jų fantazija apsiriboja vien tik „antru galu“.
Filmas prasideda labai žvaliai, tačiau jau po kelių akimirkų, kai žiūrovai supažindami su pagrindiniais personažais, aplanko neviltis, kuri nepaleidžia iki pat šios neskanios juostos pabaigos. Šią parodiją net sunku pavadinti filmu. Ne tik, kad atsikratoma moralės, tačiau bendras vaizdas, jog vyrai galvoja tik apatine kūno dalimi, yra absurdiškas.
Pokalbiai, visai nueinantys į lankas, taip pat prisideda prie scenaristo fantazijos ribotumo. Žiūrint šią pašaipą iš karto reikia prisiminti rusų komedijų asus bei jų dilogiją pavadinimu „Apie ką kalba vyrai?“. Visiškai kitoks filmo lygis, parodantis tikrąjį vyriškių vaizdą kompanijoje. Ši juosta ne tik kad neparodo nieko naudingo – ji kartu sugeba nešti mintį šiuolaikiniam jaunimui apie lengvabūdišką seksą ir jokių pasekmių po jo.
Siužetinės linijos pateikimas dar gana priimtinas iš tos pusės, jog šiek tiek primena almanacho stilių. Keturi veikėjai ir jų istorijos. Liūdna tiesiog žiūrėti į tokius žmones ir jų pagrindinį gyvenimo tikslą, be kurio jie nesugeba gyventi. Meilės motyvas irgi pastebėtas, tačiau kaip galima kalbėti apie romantiką, kai parodoma tik viena šlykšti vertybė?
Humoro taip pat nerasta. Juokeliai bando būti juokingi, tačiau jiems tas nesigauna. Visus bandymus prajuokinti žiūrovą drąsiai galima pavadinti populiariu tarp jaunimo Rusijoje terminu – 90 lygio Petrosianas.
Filmas neturi pabaigos – viskas pasibaigia ir lieka tik tamsi dėmė ant širdies. Skurdžiausias ir nemaloniausiais pastarųjų metų rusų kino kūrinys, galintis privesti vien iki apsivėmimo.
Techninės pusės ypatumai
Vien tik nuotaikingas garso takelis peržiūros metu sugeba bent kažkiek praskaidrinti nuotaiką žiūrint į beskonybę, sklindančią iš ekrano pusės. Daug žinomų dainų ir smagių kompozicijų neleidžia nuobodžiauti, o taip pat karts nuo karto leidžia pajudinti koją prisidedant prie šio beprasmio pagrindinių personažų nuotykio.
Operatoriaus darbo, montažo nepastebėta. Labai tipinis bendras vaizdas tokio pobūdžio komedijoms, o ypač jeigu režisierius yra Sarikas Adreasianas. Filmavimo vietos ir dekoracijos šiek tiek džiugina akis – vis dėlto iš ekrano savo vaizdais sklinda egzotika ir šiluma, kuri net nuteikia vasarai. Vien techninės filmo pusės dėka nėra gaila kine praleisto laiko.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių filmas neturi: tai „Comedy club“ rezidentai, kurie geriau ir liktų šiame televiziniame projekte, o ne lįstų į kino filmus.
Šmaikštūs ir vis dėlto jau pamėgti vyrukai kaip Romanas Junusovas ir Gavrilas Gordejevas nesugeba pakerėti. Jų veikėjai per daug šabloniški, neturintys charizmos, visiškai netinkantys šiems komikams. Tairas Mamedovas bei Konstantinas Kriukovas irgi įkūnija niekam tikusius veikėjus. Gaila darosi bežiūrint į juos – jie ne tik kad nesukelia juoko, bet labiau ašaras galima išspausti iš gailesčio jiems.
Moteriškoji gvardija atrodo ne ką geriau. Turinčios ką parodyti, tačiau visiškai medinės vaidybos deivės yra filmo aksesuarai ir tiesiog baldai, stovintys kadruose. Kristina Asmus, Daša Astafjeva, Ana Chilkevič spinduliuoja seksualumu, tačiau jis ir užgęsta po labai trumpo laiko. Nei charizmos nei kokių nors įdomesnių personažų pateikimų. Keisčiausia ekrane buvo matyti tik Andrėjų Fedorcovą. Ką jis čia pamiršo, taip ir liks paslaptimi.
Verdiktas
„Ką išdarinėja vyrai“ – tai, mano manymu, pats blogiausias armėnų režisieriaus pasirodymas kino ekranuose bei kartu vienas blogiausių visų laikų rusų kinematografijos darbų. Labai nykus, nejuokingas, vulgarus, o kartu ir keliantis gailestį visiems tiems, kurie sutiko prie jo dirbti, filmas yra tiesiog juoda dėmė visai naujai rusų kino pramonei.