Kino kūrėjas kviečia atsidurti magijos ir mistikos kupiname pasaulyje, kur vyrauja nuolatinė gėrio ir blogio kova, pamatyti savo akimis amžinos meilės interpretaciją bei susipažinti su monstrais, gyvenančiais tarp mūsų.
Apie ką mes čia…
Klarė – paprasta mergina, kuriai kaip ir kiekvienai jos amžiaus merginai atsiranda įvairiausių problemų. Išėjusi vieną vakarą pasilinksminti į klubą, ji pamato keistus vaizdus, kurių niekas kitas daugiau nemato. Tuo tarpu mergina susipažįsta su paslaptingu vaikinu, kuris atvers jai durys į visiškai kitokį pasaulį, nei galima įsivaizduoti.
Kūrinio vidus
Pasibaigus pelningam „Saulėlydžiui,“ studijos vis nerimsta ir nori pristatyti dar vieną panašų projektą, bet, deja, visiškai nesėkmingai, nes tiek „Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“, tiek „Sielonešė“ tapo didžiausiais nusivylimais ir dėl pajamų, ir dėl pastatymo. Šis filmas kiek kitoks, kaip ir pačios serijos knygos, kur be seilėto ir saldaus turinio vyrauja ir siaubas. Tai ir padaro šią juostą priimtina ne tik moterims, bet ir vyrams.
Filme, kaip jau minėta, dominuoja saldus ir be galo erzinantis kontekstas apie jautrias paauglių sielas ir jų kančias vardan tikros ir tyros meilės. Žinoma, šiais laikais daug kas gyvena su rožiniais akiniais pasakų ir fantazijų pasaulyje ir nemato, kas dedasi aplinkui, tačiau būtent tokių filmų ar knygų dėka situacija dar labiau pasunkėja. Netgi kartais juokinga, kai bandoma privilioti žmones tokiais pigiais triukais kaip meilės jausmas tarp žmogaus ir kokio nors mistinio veikėjo. Vienas iš didesnių pliusų, kurie leidžia pamiršti apie tokias beribes kūrėjų nesąmones, yra pasipriešinimas blogiui. Nors čia blogis ir atrodo gana žaviai, matomas chaosas, kuris tikrai suteikia žavesio šiai banalybei.
Siužetas iš tiesų labai nuobodus, tenka su nekantrumu laukti susidūrimų ir dvikovų, efektingų scenų, kurių pabaigoje tikrai nemažai ir jos iš karto pagyvina peržiūrą. Netgi juostos pradžioje kova su policininkais atrodo labai žavi, o svarbiausia, pajaučiama, nors ir menka, bet įtampa. Finalinės dvikovos metu - taip pat panašus jausmas: gražiai pateiktas „slow-motion“ (liet. sulėtintas vaizdas) ir daug sprogimų priverčia neatitraukiant akis stebėti tolimesnius veikėjų žingsnius. Tik gaila, kad viso filmo metu tenka nuobodžiauti per „saulėlydiškas“ nesąmones dėl meilės trikampio kvadratu. Filme yra ir netradicinės orientacijos asmenų meilės ženklų.
Kalbant apie filmo personažus, reikia pastebėti vieną tendenciją, jog beveik visuose tokio pobūdžio filmuose blogis (arba kaip čia - blogio įrankiai) atrodo išties brutaliai, charizmatiškai, stipriai ir, svarbiausia, vyriškai, ko negalima pasakyti apie gėrį propaguojančius individus. Jie atrodo lyg fėjos, susiruošusios į Pelenės balių, kurioms netrukus prasidės mėnesinės. Man tiesiog šlykštu, kai vyrai tampa gražesniais už moterį, o dar juokingiau, kai netgi rengiasi kaip moterys bei blizgina savo lūpas ir akis. Tokį vaizdą galima pamatyti nebent gėjų paraduose, o čia jie bando kovoti su blogiu. Neįtikinamai prastas vaizdelis.
Dialogai ir pokalbiai apie nieką irgi verti atskirų pastabų. Nejaugi nenusibodo visą laiką kalbėti ir kalbėti apie tai, kaip sunku gyventi be meilės, kaip myli vieną, tas myli kitą, o anas dar kažką, ir taip kančios nesibaigia. Juokingiausia dar tai, jog čia daug šnekamą apie „išrinktąjį“. Matyt, knygos autorius nematė „Matricos“, kur meistriškai pateiktas „išrinktojo“ paveikslas ir visos idėjos susijusios su juo. Monstrai, vampyrai ir vilkolakiai, demonai irgi atrodo neįtikinamai. Per daug jau saldūs ir nušlifuoti šių klasikinių padarų paveikslai, pasidaro graudu, nes greitu metu žmonės įsivaizduos, kad vampyrai turi blizgėti.
Filmo metu nėra vertingesnių idėjų apie tą pačią draugystę, pasiaukojimą, meilę tėvams. Netgi Valentinas, būdamas blogio įrankiu, atskleidė save iš geros pusės, ko nesugebėjo pagrindiniai filmo protagonistai. Na, bet tiek to, svarbiausia įtikti paauglėms, kurioms turinys visiškai nesvarbus, nes gražūs vaizdai, personažai ir pokalbiai apie meilę padaro jas laimingesnėmis. Tikėkimės, jog jeigu ir bus ekranizuotos sekančios dalys, jose pamatysime geresnį vaizdą nei šiame filme.
Techninė juostos pusė
Specialieji filmo efektai pagražina bendrą foną savo tamsiais atspalviais, tačiau vis dėlto daugumoje scenų matomi nelabai kokybiški ir visiškai nenatūraliai pateikti vaizdai. Vien ko vertas rotveileris, panašus į dobermanus iš „Absoliutaus blogio“ serijos filmų. Sprogimai, demonai ir „slow-motion“ akimirkos - labai efektingi, gražus foninis vaizdas, kuris pagražina bendrą juostos vaizdą ir šiek tiek nutolina nuo paprasto scenarijaus.
Garso takelis, kaip ir pridera tokiems filmams, labai saldus. Aiškiai jaučiamas bandymas pravirkdyti salėje sėdinčias moteriškos lyties atstoves. Patikti gali nebent epiški skambesiai dvikovų metu, bet ir tai pernelyg didingai viskas skamba, atsižvelgus į pačių kovų vaizdą.
Silpnas montažas prisideda prie blogai pateikiamo pasakojimo, nors reikia pripažinti, jog šiuo atveju situaciją gelbėti bandė operatorius, pateikdamas vis efektingesnius filmo momentus iš įvairiausių rakursų.
Vienintelis geras viso šio mergaitiško farso momentas – būtent efektinga ir vaizdi techninė pusė, kuri pamalonina peržiūrą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinio vaidmens atlikėja, Philo Collinso duktė Lily bando įsitvirtinti Holivude kaip tik išgali, tačiau, atvirai pasakius, dar nei viename filme ji nesužibėjo, o į žiniasklaidos ar piktų liežuvių akiratį visada patenka pokalbiai apie jos itin didelius antakius, kurie, kaip nekeista, labiausiai įsimenami. Žinoma, juokai juokais, tačiau vaidybos plane ji labai silpna. Jokios gracijos ar atsidavimo personažams, vien tik keistos mimikos veide arba kartais praverta burna, kuri asocijuojasi su „mumifikuota“ Kristen Stewart.
Jamie‘is Cambellas Bowaras taip pat pasirodo šaltai, jis visiškai skurdus protagonistas, o ką kalbėti apie visą komandą, susidedančią iš Roberto Sheehano, suvaidinusio Saimoną, ar Kevino Zegerso, įkūnijusio Aleką, nors pastarasis kaip aktorius vis dėlto turi neblogų perspektyvų. Sunkiai įtikinantys veikėjai.
Užtat blogiukai pasirodė visai kitaip. Didžiausia filmo pažiba ir tikrai jau seniai kino ekranuose matytas talentingasis Jonathanas Rhysas Mayersas atrodo stulbinančiai. Ne tik išvaizda, tačiau ir vaidybos plane jis nepralenkiamas. Tiek daug aistros ir pykčio, tiek daug skausmo, jog čia vienintelis veikėjas, kuriuo galima patikėti.
Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti tokius aktorius kaip įspūdingąją Leną Headey, kuriai neleido deramai atsiskleisti Kevinas Durandas, kaip visada suvaidinęs kažkieno pakaliką, bei Jaredą Harrisą, kuriam irgi neleido atitinkamai atsiskleisti. Gaila, tačiau toks vaizdas nelabai džiugina, todėl didžiausias ačiū kūrėjams būtent dėl Meyerso, kuris, deja, pasirodo labai jau vėlai, tačiau jo pasirodymo labiausiai ir laukiama sėdint ir bežiūrint į saldžias nesąmones, rodomas ekrane.
Verdiktas
„Mirties įrankiai: kaulų miestas“ – tai saldus ir gana banalus pasakojimas apie „išrinktojo“ kelio pradžią, kuriame dominuoja šabloniniai juokeliai, neįtikinami veikėjai, prasta aktorių vaidybą ir išties efektingai pateikiamas veiksmas bei vaizdingi specialieji efektai. Jie ir padeda nenuobodžiauti bežiūrint šią paaugliams skirtą pasaką.
Bendras vertinimas: 5/10