Projektą kuruoja režisierius ir scenaristas Richardas LaGravenesas, žinomas visų pirma iš romantinių juostų kaip nuotaikingas kino almanachas „Myliu tave, Paryžiau“ bei 2007 m. pasirodžiusios jausmingos dramos „P.S. Myliu tave“.
Kino kūrėjas, parašęs kartu ir scenarijų filmui, kviečia visus jaunus ir tikinčius pasakiška meile žmones vėl atrasti savyje jėgų susipažinti su naujais veikėjais, kurie galbūt užims deramą vietą kiekvieno blizgančių vegetariškų vampyrų gerbėjo širdyje, o gal ir pakeis juos į raganas bei raganius.
Apie ką mes čia...
Lena yra visiškai kitokia mergina nei ją supančios draugės. Turinti galią ir kiekvieną dieną kovojanti su savo plėšrūniška natūra mergina visais būdais bando nuraminti savyje tūnantį žvėrį. Tuo tarpu jaunuolis Ethanas nori bėgti iš miesto ir atrasti save kelionėje po platųjį pasaulį, bet, deja, sutikęs paslaptingąją Lena ją įsimyli, tampa nepavaldus savo norams ir jį lydi tik širdį valdantis gražus jausmas. Meilė tarp žmogaus ir burtininkės įsiliepsnoja, todėl greitu metu jiems teks rinktis, į kurią pusę stoti.
Kūrinio vidus
Kalbant atvirai, džiaugsmas po šlykštaus „Saulėlydžio“ finalo truko visai neilgai. Reikėtų pastebėti vieną faktą – jei lyginsime, koks visai padorus buvo Meyer kūrinio startas kinuose, tai šios naujos sagos pradžia yra skurdi. Žinoma, žiūrint šią juostą iš karto matosi, jog buvo bandoma kurti tokiu pačiu stiliumi ir nuotaikos pateikimu, kaip kad buvo daroma su saga apie blizgančius vampyrus, bet, deja, net ten buvo išlaikoma intriga, mistika.
Neabejotinai, po tokių finansinių sagos laimėjimų visas šio filmo akcentas buvo padarytas tuo, kas priviliotų paauglius į kino teatrus ir iš naujo paleistų pinigų mašiną. Antrą sykį gauname lygiai tokį patį vaizdą, tik su dar nuobodesniu veiksmu, banaliais dialogais bei neskaniomis sapalionėmis apie meilės jausmą. Graži ir kartu maloni istorija, tačiau vis dėlto kūrėjų, o ypač knygų autorių, įžūlumas yra neišpasakytas.
Iš karto ateina nemalonus jausmas – jeigu tokiu būdu startavo šis darbas, tai su kiekviena nauja dalimi vis žemiau ir žemiau turėtų kristi filmo kokybė. Filmą gelbėja vos keli niuansai, bet iš vidinės scenarijaus pusės filmas teturi vieną kitą smagų juokelį. Džiugina dar vienas dalykas – nėra sekso motyvo. Ačiū Dievui, bent nuo šito paaugliai yra apsaugoti žiūrėdami šią neskanią produkciją. Visiškai nuobodus veiksmas, vienas ar kitas neblogas momentas, bet filmo fonas ir patys veikėjai pateikti per daug saldžiai.
Juokinga, kai siaubūnai kaip vampyrai tampa blizgančiais vegetarais, o raganos ir burtininkės yra labai padorios. Suprantama, kai norima parodyti meilę tarp visiškai skirtingų kastų žmonių, gi gyvenime irgi taip nutinka, jog sunku pasakyti myliu žmogui, kuris yra be galo turtingas ar priklauso aristokratų šeimai, o įsimylėjėlis yra tik paprastas žmogelis, neturintis atitinkamo statuso visuomenėje, bet vis dėlto čia jau gaunasi tiesiog bjauri tokios meilės interpretacija. Gerai pajuokavo „Šiltų kūnų“ kūrėjai, kai dėka juodo humoro pristatė zombio ir žmogaus jausmą.
Siužetinės linijos eiga per daug nuobodi, kartais net atrodo, jog tiesiog neturint ką daugiau parodyti viskas akcentuojama neįdomiais dialogais tarp veikėjų, kurie tik kelia juoką viduje dėl kūrėjų beviltiškumo. Reikia pripažinti, kad net ir populiarusis tarp mergaičių „Saulėlydis“ su savo pirmąja dalimi privertė nusišypsoti, o čia, deja, tik keistas ir nemalonus jausmas po peržiūros lieka lyg būtų pamatytas kokio nors televizinio serialo epizodas.
Techninės pusės ypatumai
Vizualiai juostos fonas yra kokybiškai pateikiamas, bet vis dėlto nėra jokio niūrumo, ypač kai rodoma pelė ar miškas. Dekoracijos tikrai džiugina akis, yra malonių momentų, tačiau viskas yra sukurta taip lyg stebėtume kokį teatrinį pasirodymą, ypač patalpų dekoracijos ir dizainas. Specialiųjų efektų beveik nėra, vos keli epizodai, kur buvo panaudota kompiuterio pagalba, bet ir jie skurdžiai atrodo bendrame juostos fone.
Garso takelis per ramus, jokios dinamikos, jokių atmosferos kaitaliojimų. Vientisas nuobodus kompozicijų paradas. Operatorius darbą atliko gerai, iš visų pusių perteikia patalpas ar didesnius plotus, todėl būtent kameros dėka bent kiek išlaikoma mistinė atmosfera. Skubėjimas ir lėšų trūkumas matomas beveik kiekvienoje filmo scenoje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausia mistika filme yra ne jo siužetas, o aktorių kolektyvas, nes iki šiol nesuprantama, kodėl tokie gerbiami aktoriai sutiko jame vaidinti. Visu pirma, Jeremy Ironsas, turintis didžiulį talentą, švaisto jį tokiuose skurdžiuose projektuose. Personažas įtikinamas, bet vis dėlto jam nederėtų savęs žeminti ir filmuotis tokiame kine.
Viola Davis, įkūnijusi Amą, irgi šiek tiek sunervino. Didelį aktorinį potencialą turinti aktorė įklimpo į purvą. Žinoma, jos personažas labiausiai atskleidžiamas, malonus akiai. Ekrane taip pat pasirodo Emma Thompson. Malonus veikėjas, bet kartu ir nemalonus vaizdas, jog jai tenka čia vaidinti. Didelis nusivylimas, bet kartu pagalvojus, jei šių nuostabių aktorių nebūtų šiame filme, tai tiesiog degtų akyse nuo pamatyto „nonsenso“.
Gražioji Emmy Rossum , kai tik pasirodydavo, kiekvieną sceną papildydavo savo išorės tobulumu. Vienas iš tų nedaugelio šviesių juostos momentų. Pagrindinis ir lygus Belai su Edvardu duetas, taip pat kaip ir jų kolegos iš „Saulėlydžio“ sagos, atskleidžia save kaip nemokantys vaidinti žmonės. Labai skurdus jų pasirodymas, o kartu - ir keistas režisieriaus pasirinkimas.
Verdiktas
„Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“ – tai kelionė po nuo meilės jausmo dūžtančias paauglių širdis, bet daužanti jas labiau nei tai darė „Saulėlydžio“ saga. Skurdi visais aspektais juosta, galinti pasigirti neblogomis dekoracijomis bei nuostabiais aktoriais, yra tik neskanus dirbtinis šešėlis to, kas buvo gauta iš Belos su Edvardu hibridinio meilės jausmo pateikimo kino ekranuose.
Bendras vertinimas: 4/10
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!