Kino kūrėjas pristatė pasauliui originalią komediją „Pagirios Las Vegase“, kurią su ovacijomis priėmė kino pasaulio atstovai, kritikai bei žiūrovai. O svarbiausia, dėka šio projekto pats režisierius ir jame vaidinantys aktoriai gavo didelį tarptautinį pripažinimą. 2011 metai atnešė ne tokį šviesų pirmos dalies tęsinį, tačiau, kaip bebūtų, filmas tapo pelningiausia visų laikų komedija su suaugusiems skirtu cenzu.
Po eilinės sėkmės režisierius kartu su visa ankstesnių dalių kūrybine komanda pristato finalinį žvilgsnį į pašėlusius keturių draugų nuotykius. Kino kūrėjas kviečia pamatyti viso ketverius metus trūkusio nuotykio didingą finalą bei sudėlioti visus taškus ant „i“, baigiant visą istoriją ten, kur ji prasidėjo – nuodėmingame Las Vegase…
Apie ką mes čia…
Mirus Alano tėvui, sunerimę dėl jo būklės draugai bei šeima nusprendžia jį nuvežti į globos namus, kur jis gaus tinkamą priežiūrą ir galės sugrįžti kaip naujai gimęs žmogus. Deja, ne viskas taip paprasta. Vyrukai vėl pakliūna į bėdą, iš kurios šį kartą bus neįmanoma ištrūkti. Nauji priešai ir naujos problemos nuveda legendinę gaują į nuodėmingąją vietą, kur prasidėjo jų bendras nuotykis 2009 metais.
Kūrinio vidus
Po nuostabios pirmos dalies ir skurdžios antros, belaukiant trečio ir finalinio filmo apie pamėgtos gaujos nuotykius sukilo labai prieštaringi jausmai. Vis dėlto laukti galima buvo arba bėdos, arba stebuklo. Deja, vos prasidėjus filmui suprantama, jog režisierius ir scenaristai galutinai „nusivažiavo į lankas“. Kaip atskiras filmas jis nepalieka jokio ryškesnio įspūdžio, tačiau vertinant kaip trilogijos finalą tai tiesiog didelis smūgis žiūrovui į veidą. Neliko beveik nieko nuo pirmtako, netgi pagirios, kurios dominavo ankstesniuose filmuose, dingsta, todėl peržiūros metu iškyla daug klausimų, į kuriuos kūrėjai bando atsakyti.
Pagirti galima tik vieną dalyką – humorą. Jis čia, nors ir šabloniškesnis bei vulgaresnis nei ankstesniame filme, praskaidrina nuobodžią ir neoriginalią siužetinę liniją. Dialogai irgi papildo bendrą buką atmosferą ir tik tam tikri personažai išlaiko bent dalelę to, ką mes matėme 2009 metų originale.
Ši juosta yra kaip dėlionė, todėl pagrindiniai ir antraplaniai personažai yra pakankamai reikšmingi bendram vaizdui. Surinkti visi ankstesnių dalių veikėjai bei keli nauji atstato pusiausvyrą ir galų gale viskas išaiškėja. Istorija pasibaigia. Bet argi to buvo galima laukti? Iš smagios bičiulių komedijos filmas virto į susišaudymų ir veiksmo kupiną trilerį. Įdomu, jog pagrindinius vaidmenis filme atlieka ponas Čau bei Alanas, o Filas su Stju nustumiami į antrajį planą. Veikėjai pasikeitę, nebėra charizmos, kiekvienas iš jų buvo individualus ir savotiškas, dabar tik ponas Čau ir Alanas padaro savo darbą, na, ir pagrindinis blogiukas Maršalas neblogai šėlsta. Visi kiti atsiduria toli, pilkame juostos fone.
Juosta, kaip ir buvusiuose filmuose, turi savo talismaną. Pirmame filme matytą tigrą antrajame pakeitė rūkanti beždžionėlė, o šią – žirafa, su kuria susijęs galbūt pernelyg žiaurus juostos momentas. Jo scena panaši į vieną iš „Galutinio tikslo“ filmų. Kūrėjai, matyt, sulauks iš gyvūnų globos tarnybų ieškinių dėl tokių žiaurių vaizdų.
Juostą gelbėja tik kelios finalinės scenos, kurios iš tiesų yra juokingos ir primena tą seną ir gerą pagirių filmą, kurį taip mylime. Gaila, jog atsisakyta žiūrovus vėl pradžiuginti atsitiktinai padarytomis nuotraukomis. Na, bet trilogija pasibaigia ir tikėkimės, jog Toddas Phillipsas, skirtingai nei Michaelis Bay‘us, vis žadantis negrįžti prie „Transformerių“ ir jau ruošiantis filmuoti ketvirtą dalį apie gigantiškus robotus, laikysis duoto pažado ir išliks vyru.
Techninė juostos pusė
Filme dominuoja puikus garso takelis. Labai gerai parinktos muzikinės kompozicijos ir žinomos dainos ne tik praskaidrina atmosferą, bet ir suteikia scenoms nuotaikingą atspalvį. Operatoriaus darbas taip pat vertas pagyrimo. Scenos perteikiamos vaizdžiai ir kartais - tikrai efektingai.
Sudėtingiau yra su montažu bei foninėmis spalvomis. Mėginant sukurti tamsiausią tematinę dalį pateikiamas pernelyg pilkas vaizdas, čia tikrai persistengta – pradžia nuteikia siaubo filmui. Na, ir montažas prideda daug nuobodulio. Kartais scenos taip nesiderina tarpusavyje, jog tampa sunku įsijausti į chaotiškai pateikiamą veiksmą. Na, bet vis dėlto galutinis akordas duotas, todėl tenka tik padėkoti kūrėjams, jog padovanojo mums gerą pramogą ir neblogą trilogiją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visų dalių veikėjai ir jų atlikėjai - vienoje vietoje. Smagu, tačiau kai kurių aktorių pasirodymai visiškai neįsimintini. Pagrindinis juostos ketvertas, iš kurio išsiskiria tik Alano personažą atlikęs charizmatiškasis Zachas Galifianakisas, jau ne toks kaip anksčiau. Bradley‘is Cooperis, paragavęs labai rimtų vaidmenų, čia net nesistengia kažko įrodyti, tiesiog egzistuoja kadre. Šiek tiek geriau pasirodo Stju įkūnijęs Edas Helmsas, finalinė scena, šio aktoriaus dėka, tapo epine. Justinas Barthas, gavęs daugiau laiko ekrane, irgi nenuobodžiauja.
Antraplaniai ir kartu pirmuoju smuiku grojantys aktoriai (galima sakyti, vieną iš pagrindinių vaidmenų atliekantis Kenas Jeongas bei suvaidinęs pagrindinį antagonistą genialusis Johnas Goodmanas) smagiausiai atrodo bendrame aktorių būryje. Kiekvienas iš jų filmui įneša energijos.
Gerai ekrane pasirodo ir Mike‘as Eppsas, Jamie Chung, Jeffrey‘is Tamboras bei Heather Graham, tačiau pasigendame legendinio Mike‘o Tysono. Jį pakeičia moteriškoji Zacho Galifianakiso kopija, aktorė Melissa McCarthy. Išties klaikus ir kartu šlykštus šios moters įkūnytas personažas. Gaila, jog šiame filme nesutiko pasirodyti bokso legenda, tačiau vis dėlto reikia padėkoti visiems trilogijoje vaidinantiems aktoriams už puikias akimirkas ir įsimintinus personažus džiuginant mus peržiūros metu.
Verdiktas
„Pagirios 3: velniai žino kur“ – tai prasčiausias visos ketverius metus kurtos trilogijos filmas, kuris nei kiek nepanašus į savo pirmtakus ir tuo labiau neturi nieko bendro su pagiriomis. Juosta, turinti tik kelias šviesias akimirkas, neblogą techninę pusę ir šmaikštų finalą yra vienas didžiausių nusivylimų šiais metais. Šia juosta pasišaipoma iš žiūrovų, kurie ilgus metus laukė keturių netipinių vyrukų istorijos finalinio akordo.
Bendras vertinimas: 5/10