Jaunas režisierius kviečia visus patirti tokį siaubą, kurio dar niekas nėra matęs, pamatyti šlykščiausius ir šiurpiausius kada nors kine rodomus momentus bei atsidurti seniai pažįstamoje aplinkoje, kuri devintajame dešimtmetyje baugino kelias jaunimo kartas ir kurios poveikis net ir šiais laikais yra siaubingas.
Apie ką mes čia...
Penkių draugų kelionė į Dievo užmirštą trobą miške priveda prie blogio dvasių prisikėlimo. Juodosios knygos dėka jaunuoliai prikelia tūkstančius metų uždarytą blogį, kuris su savo prisikėlimu pažadina kiekvieno iš jų blogiausias savybes. Kova prasideda, ir nežinia, kas iš bičiulių liks gyvas, bei tai, ar blogis bus vėl uždarytas amžiams.
Kūrinio vidus
Prisimenate senus gerus laikus, kai siaubo filmai, pasirodantys ekranuose, tikrai galėjo gąsdinti ištisas žmonių kartas, kai viena scena galėjo priversti stingti iš siaubo? Dabartinis siaubo žanras sugeba pristatyti vien tik silpnus ir neįsimenamus projektus. Vieninteliai per keletą metų filmai, kurie tikrai galėjo pasigirti savo turiniu ir originalumu, buvo Jameso Wano „Mirtina tyla“ ir „Tūnąs tamsoje“ bei Scotto Derricsono „Grėsmingas“.
Jau iki gyvo kaulo pabodusi egzorcizmų ir vaiduoklių tema pagaliau pastatoma į šoną ir žiūrovas gauna vieną žiauriausių kada nors sukurtų filmų – siaubo žanro etalono atstovą, kuris net lenkia savo pirmtaką. Vienintelis panašus atvejis buvo 1982 metais, pasirodžius Johno Carpentero filmui „Padaras“.
Tai kultinės filmų serijos perdirbinys – kitaip ir nepavadinsi šio filmo – ypač atsižvelgiant į tai, jog jis sudarytas iš dviejų dalių. Tai kokybiškais pavyzdys, kaip galima suderinti išties daug smurto ir žiaurumo su puikia blogio tema. Išraiškingas ir originalus bandymas perkelti į kino ekranus legendą pasitvirtina.
Juosta skiriasi nuo savo pirmtako. Čia pasigendame juodojo humoro, kuriuo taip maloniai džiugino Ešo personažas, tačiau tai tik į naudą juostos individualumui. Pasakojimas nenuobodžiai perteikia visą „numirėlių“ esmę, netgi yra tam tikrų įdomiai pateikiamų metaforų apie juodosios magijos poveikį.
Filmo veiksmas rutuliuojasi tokiu pačiu principu kaip ir senoji trilogija, tačiau bauginanti atmosfera, juodai pilkos spalvos ir staigūs momentai virpina širdį. Kūrėjai nepagailėjo ir žymiai atviresnių scenų, todėl kartais po tam tikros scenos pateikimo atsiranda šleikštulys. Maloniausia, jog pats senosios mokyklos siaubo principas pasirodo visu gražumu.
Su kiekvienu judesiu vis labiau kylanti atmosfera ir įtampa neleidžia atsipūsti, o šokiruojanti ir nepaleidžianti iki galo siužetinės linijos eiga bei išties kraupus psichologinis spaudimas į žiūrovo pasąmonės gelmes yra dar vienas pliusas kūrėjų naudai.
Veikėjai ir jų pateikimas yra gana panašūs į tai, ką mes matėme praėjusių metų panašaus žanro filme „Namas girios glūdumoj“. Netgi principas panašus, bet vis dėlto čia jie atrodo rimčiau. Trilogijos esminis veikėjas Ešas jau nebėra toks charizmatiškas personažas, bet bendras vaizdas malonus akims. Prie personažų prisideda pokalbiai ir pati juodosios knygos vertė parodoma žymiai bauginamiau nei originale – net ir mintys apie sielos svarbą žmogui galiausiai nuteikia rimtiems apsvarstymams.
Dėka tokios juostos pagaliau galima teigti, jog siaubo žanras nėra miręs, jog jame yra labai šviesių akimirkų ir kad kartais senos idėjos gali būti išreikštos visiškai nauju pavidalu. Tuo mes įsitikiname po šio filmo peržiūros. Belieka dabar melstis, jog kito šiais metais pasirodančio klasikinio siaubo žanro atstovo perdirbinys pavadinimu „Kerė“ sulauks panašaus poveikio kaip ir ši, labai bauginanti juosta.
Techninės pusės ypatumai
Kokybiškai ir natūraliai atkurta senojo filmo aplinka yra ne tik vienas didesnių pliusų, tačiau ir siaubo atmosferos dalis. Kūrėjų dėka pateikiamas itin realistiškas bendras vaizdas, o įdomiausia, jog visi specialieji efektai yra taip kruopščiai pateikti, jog jų tiesiog nesimato ir viskas atrodo lyg būtų tikro košmaro veiksmas. Dekoracijos bei grimas suteikia itin daug šiurpo – net ir garsai, kurie sklinda iš namo vidaus, yra dekoracijų dalis.
Operatorius meistriškai iš menkiausio kampo vaizduoja detalumą. Vis dėlto jo darbas sukrečianet per daug ir nuo vaizdų, ypač šlykščiausio kada nors matyto bučinio, net vemti norisi. Poveikis stiprus, todėl silpnų nervų žmonėms tokie vaizdai gali sukelti šiokį tokį širdies smūgį. Galime prisiminti situaciją su „Nakvynės namų“ pirmąja dalimi, kai dalis žmonių po peržiūros alpdavo.
Sadistiškai nuteikia ir muzika. Labai taiklus garso takelis, kelios kompozicijos ypatingai suvirpina širdis. Staigumas neišpasakytas, na, bet čia puikiai ir bauginimui sudėliotos kompozicijos, kur per vaizdą ir garsą sukeliamas neišpasakytas skausmas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių gretas papildė nelabai žinomi, tačiau perspektyvų turintys jaunuoliai. Kaip ir pirmtake, paradui vadovauja du vaikinai ir trys merginos. Lou Tayloras Puccis, iš visų penkių grupės narių turintis daugiausia patirties ir gavęs pripažinimą iš rimtų kino gildijų, ir Shilohas Fernandezas sudaro gana smagų duetą. Vaikinai demonstruoja save iš geriausios pusės – peržiūros metu netgi gaila jų, ko negalima pasakyti apie merginas.
Visa dailiosios lyties atstovių trijulė yra kaip guminės statulos, pasirodančios kadruose, tačiau jų išvaizda bent kiek kompensuoja pamatytą bendrą personažų pasirodymą. Maloniausias momentas – senosios trilogijos dalyvių epizodiškas dalyvavimas. Vis dėlto duoklė atiduota, o ir Samas Raimis turėtų didžiuotis naujos kartos „Piktųjų numirėlių“ vizija.
Verdiktas
„Piktieji numirėliai“ – tai vienas baisiausių ir šiurpiausių visų laikų siaubo žanro filmų, vienas geriausių kada nors pasirodžiusių perdirbinių ir geriausias siaubo filmas per daugelį metų apskritai. Kraupus, negailestingas, žiaurus ir kartu šleikštulį sukeliantis darbas yra puiki duoklė kultinei juostai. Filmas kuris netgi lenkia patį 1981 metais pasirodžiusį originalą. Tai juosta, po kurio peržiūros jaučiamas skausmas ir neviltis.
Bendras vertinimas: 9/10