Nusipelnęs intriguojančios juostos kūrėjas kviečia žiūrovus į klastingą, kupiną įvairiausių intymių staigmenų kelionę po jaunojo žmogaus fantazijas, kurios kino mylėtojus prives iki tam tikros ribos tarp realaus ir fikcinio pasaulio užkulisių.
Kūrinio vidus
Kiekvienas naujas Ozono filmas – tai puiki dovana Europinio kino mėgėjams, todėl tikimybė, jog filmas nepateisins lūkesčių, yra menka. Šiuo atveju galima teigti, jog juosta netgi viršijo užsibrėžtą tikslą – ji nuo puikaus „Baseino“ laikų yra geriausias režisieriaus darbas. Labiausiai žavi puikiai pateikiama siužetinė filmo linija, kuri jau nuo pačios pradžios sugeba sukelti intrigą, o ir visos peržiūros metu ji išlaikoma iki pat pabaigos. Šis, atvirai kalbant, tiesiog puikiai pateikiamas žiūrovui. Mes matome dvi istorijos puses – metaforiškai pateiktą veiksmo eigą, kurio kulminacija kalba pati už save, bei realistišką istoriją apie žmonių santykius.
Smagu, jog Ozonas leidžia pasirinkti žiūrovui, į ką jam reikia tikėti, todėl po peržiūros kiekvienas sau pasirenka parodytų įvykių tiesą. Žinoma, scenarijus taip pat labai stiprus. Kiekviena scena „išdirbta“, neša savyje paslėptą mintį, o ir labai aktuali paauglių tematika prisideda prie bendro puikiai pateikiamo intymaus konteksto fono. Aptariama daug gyvenimo aspektų, ypač puikiai išreikšta mintis apie šeimos santarvę bei jos svarbą žmogui, artimų žmonių palaikymą, kuris kartais padeda nepasimesti šiame skurdžiame pasaulyje.
Jaunimo paveikslas irgi labai gerai atspindi dabartinę situaciją: tai, jog vyksta ne progresas, o atvirkštinis procesas, kad nėra šviežiai mąstančių jaunų žmonių, kurie bent kiek galėtų save išreikšti kaip individualūs ir aukštesnius siekius turintys žmonės. Netrūksta ir ironijos, sarkazmo, kurie, nors ir užslėptomis formomis, pateikiami juostoje. Jie irgi prisideda prie bendro jaunų žmonių problemos paveikslo. Režisierius taip pat bando provokuoti pačia tema, kuri sklinda iš jaunuolio užrašų, tačiau netgi toks kuklus erotiškumo bei intymumo pateikimas padeda filmui persikūnyti į atviresnio, intrigų kupino filmo motyvą.
Maloniausia, jog filmo siužete yra ir trilerio elementų, įtampa jaučiama ir peržiūros metu, ypač dėl kaskart didėjančios jaunuolio fantazijos. Tuo pačiu iki juostos galo sunku įsivaizduoti, kuo vis dėlto pasibaigs šis kupinas mistikos kūrinys. Kalbant apie visą turinį apskritai reikia pripažinti, jog nuo 2011 metų filmo „Pasikalbėkime apie Keviną“ nė vienas filmas neparodė tokio subtilaus paauglių problemų portreto kaip naujas Fransua Ozono darbas.
Techninės pusės ypatumai
Dramos atmosferą puikiai perteikia du techninės pusės aspektai. Visų pirma, tai jausmingai stiprios kompozitoriaus Philippo Rombio kompozicijos, kurios sukelia labai daug jausmingų akimirkų peržiūros metu. Antras argumentas - puikus operatoriaus darbas, iš labai įdomaus kampo parodantis juostoje vykstantį veiksmą ir taip perteikiantis scenų esmę. Montažas pačiai istorijai prideda dar daugiau vientisumo, kuris labai reikalingas siekiant suvokti paskutinę režisieriaus mintį pasibaigus filmui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Puikus pirmojo ryškumo prancūzų aktorių būrys dar labiau sugeba perteikti savo personažų stipriąja pusę. Kaip visada nepakartojama aktorė Kristin Scott Thomas, suvaidinusi nors ir antraplanį vaidmenį, labiausiai krenta į akis. Stiprios, nepažabojamos moters pavyzdys, kuris suteikia daug žavesio net ir pačiai juostos atmosferai. Mokytojo Germano personažą įkūnijo prancūzų kino grandas Fabricas Luchinis, kuris gal ir kiek šaltokai atrodė savo ekrano žmonos fone, bet puikiai pateikė mokytojo atvaizdą, ypač jo kasdienybę mokyklos scenose.
Puikios ir scenos, parodančios, kiek daug moralinių nepatogumų iškenčia pedagogai dėl mokinių riboto intelekto. Jaunasis filmo herojus Ernstas Umhaueris, tiesą sakant, nė kiek nenusileido savo vyresniems ir patyrusiems kolegoms. Jo pateiktas Klaudijus išsiskyrė savo individualumu, turėjo charizmą, buvo išskirtinis. Vertas paminėjimo ir Denisas Menochetas, suvaidinęs Artolių šeimos galvą. Tai įdomus ir visapusiškai šarmingas personažas.
Verdiktas
„Provokuojantys užrašai“ – tai neabejotinai vienas geriausių žinomo prancūzų režisieriaus Fransua Ozono darbų. Filmas intriguoja, suteikia malonumą, šokiruoja bei nuteikia keisčiausioms mintims po peržiūros, ypač dėl metaforiškai pateikiamos siužetinės pusės linijos. Puikaus kūrybinio kolektyvo darbo vaisius su kiekviena rodoma akimirka vis labiau įtraukia ir nepaleidžia žiūrovo iki galo, o tai - vienas didžiausių juostos privalumų.