Naujai iškeptas režisierius kviečia susipažinti su dar vienu požiūriu į smurtaujančią visuomenę, patirti tikrą siaubą prieš negailestingus įsibrovėlius ir pamatyti liūdną scenaristo žmonijos ateities viziją.
Apie ką mes čia…
2022 m. pasaulis atrodo idealus – be smurto, nusikaltimų, blogio, tačiau viena diena metuose būna ypatinga ir yra vadinama „išvalymo naktimi“. Nuo sutemų iki aušros žmonėms yra leidžiama viskas, kas padėtų jiems išlieti savo agresiją, o kartu šitaip yra propaguojamas žudymas. Vienoje pasiturinčioje šeimoje prieglobstį randa žudikų persekiojamas vyras. Deja, jo atėjimas į Sendinų namus atneša tik mirtį, su kuria susiduria svetingieji gyventojai, kuomet galiausiai į namus pasibeldžia nekviesti svečiai.
Kūrinio vidus
Pasižiūrėjus šį filmą iš karto kyla įtarimas, jog režisierius ne tik neįnešė nieko naujo, bet dar, net to neslėpdamas, pasisavino kitų panašaus pobūdžio filmų idėjas. Juostą galima iš karto pavadinti tokių filmų kaip 1971 m. Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“, 2002 m. pasirodžiusio Davido Fincherio trilerio „Panikos kambarys“ ar Michaelio Hanekes „Pakvaišę žaidimai“ almanachu.
Veiksmas pradedamas gana žvaliai, pateikiami „išvalymo nakties“ reportažai iš viso pasaulio, kruopščiai paaiškinama smurto banga ir pasaulio būsena, kuri įsivyravo ateityje. Viskas kaip ir gerai, tačiau iškart po gana sadistiškų vaizdų matome ramų ir jaukų vienos šeimos gyvenimo kampelį, kuriame vyrauja harmonija, meilė ir atsidavimas – tikros „amerikietiškos svajonės“ vaizdas. Toks labai neįdomus įsivažiavimas į veiksmą priverčia nuobodžiauti, visiškai neįtraukia žiūrovų į pasakojimą. Siužetinės linijos pateikimas skurdus, nesukuria jokios įtampos, kuri iš tiesų padėtų įsibėgėti į rodomą bendrą įvykių eigą.
Praėjus trečdaliui filmo viskas bent šiek tiek pajuda iš rutinos, tačiau neilgam. Pernelyg daug dialogų, kuriais nesukurta nieko, kas būtų įsimintina, o ir psichologinis spaudimas, kuris būtinas tokio žanro filmuose, nejaučiamas. Atėjus nekviestiems svečiams į namus, iš karto galima įžvelgti sąsajas su „Prisukamu apelsinu“, o ypač daug panašumų turi šių smurtautojų lyderis, kuris labai primena kultinį Aleksą. Tiktai įpusėjus filmui pasirodo tikras ir gana neblogai pateikiamas smurtas bei nenuobodžiai vystomas veiksmas. Jaučiama įtampa, bet po kelių susidūrimų su įsibrovėliais viskas vėl atsistoja į savo vėžes ir matome tą patį nuobodų vaizdą, kuris persekiojo mus nuo pat filmo pradžios. Viskas taip ir lieka iki pat juostos pabaigos, kuri irgi yra gana banali.
Scenaristas nepamiršo į filmą įnešti ir dramos elementų, šeimyninių nesutarimų, klišinių idealios šeimos vaizdų. Kaip ir pridera tokio žanro filmuose, kai tik nutinka kažkas baisaus, visa šeima vėl atsiduria kartu, atranda save ir iš naujo patiria tikrą meilę. Labai banalu ir nuspėjama, tačiau juosta labiausiai orientuota į amerikiečius, kurie, kaip žinome, yra labai jautrūs tokioms scenoms. Ankščiau minėtas smurtas, kuris ne meistriškai, tačiau vis dėlto neblogai dominavo tam tikrose juostos dalyse, pateikiamas iš neblogos perspektyvos, bet pati smurto idėja visuomenėje yra pernelyg neaiški. Iki pabaigos neišaiškinamas ir žmogaus poreikis smurtui bei jo primityvūs instinktai.
Vienintelis didesnis juostos pliusas tas, jog ji labai trumpa, tai bent neįmanoma spėti per ją užmigti. Iš tiesų gaila, nes tai galėjo būti visai neblogas trileris su psichologinio spaudimo elementais, nes idėja tikrai gera, bet kai bandoma kopijuoti kitus žymius filmus, gaunamas rezultatas beveik visada neigiamas, ką ir įrodo šis Jameso DeMonaco darbas.
Techninė juostos pusė
Filmas turi neblogą vizualinį potencialą. Niūrus ir pilkas fonas sukuria bauginančią atmosferą, bet prastas scenarijus neleido visiškai išnaudoti viso vizualinio filmo grožio.
Garso takelis ir garso montažas neblogi, ypač ryškus jų poveikis staigiose, netikėtose scenose, kuriose garso dėka bent kiek pakyla įtampa. Muzikinės kompozicijos neįsimintinos, tačiau neblogai priderintos prie šiurpą keliančių smurto scenų.
Labiausiai pagirtinas operatoriaus darbas. Tikrai preciziškas kameros valdymas – net kruopščiausios detalės yra užfiksuojamos. Smegenys, kraujas, žarnos – viskas vaizdžiai ir įdomiai pateikiama.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutiniu metu dažnas trilerių ir siaubo filmų svečias aktorius Ethanas Hawke‘as pasirodo itin prastai. Niekuo neįsimintina vaidyba ir pilkas personažas, kuris visiškai nepateisino lūkesčių.
Juostoje labiausiai sužibėjo Lena Headey, suvaidinusi motiną. Daug ekspresijos, energijos, baimės akyse – tokio personažo ir reikėjo, kad bent akimirkai būtu galima pajausti tikrą siaubą, todėl didelis ačiū jai už tai.
Pagrindinis antagonistas, kaip jau minėta anksčiau, - nevykusi Alekso kopija, jaunos kartos aktorius, Rhysas Wakefieldas, visai neblogai susidorojo su savo personažu, jeigu atmesime sąsajas su „Prisukamu apelsinu“. Matėsi tas taip reikalingas tokiam personažui maniakiškumas akyse, kas bent kiek pagyvino filme rodomą veiksmą.
Visi kiti aktoriai neverti paminėjimo, nes jų tiesiog kaip ir nebūta. Kai kurie išvis atrodė neįsimintinai ir klaikiai, ypač Maxas Burkholderis, suvaidinęs Čarlį. Seniai teko matyti tokią blogą vaidybą.
Verdiktas
„Purgenas“ – tai silpnas trileris su psichologinio spaudimo elementais, kuriame nuo pradžios iki pabaigos jaučiamas tik nuobodulys. Nuspėjamas ir žiaurių elementų perpildytas filmas yra dar ir žinomų žanro juostų nevykusi kopija, kuri ne tik deramai neperteikia smurto idėjos, bet dar ir akivaizdžiai pasišaipo iš kultinių kino darbų.
Bendras vertinimas: 4/10