Sukūręs kokybiškus animacinius filmus, tarp kurių - 2004 metų kalėdinis „Svajonių traukinys“, brutalus 2007 metų „Beovulfas“ bei 2009 pasirodžiusi Čarlzo Dikenso „Kalėdų giesmės“ ekranizacija, nusipelnęs kino kūrėjas vis dėlto sugrįžta prie savo karjeros ištakų ir pristato pirmą po ilgos pertraukos vaidybinį filmą, kuris paliečia labai svarbias socialines problemas ir vieną svarbiausių žmonijos ligų – alkoholizmą.
Apie ką mes čia..
Viljamas „bizūnas“ Vitakeris yra nepriekaištingo talento lakūnas ir vienas geriausių savo srities specialistų. Vis dėlto, kaip ir dauguma gabių žmonių, vyras turi tamsiąją savo pusę ir paslaptį, kuri priveda jį prie bedugnės krašto. Viljamas serga viena rimta lyga – alkoholizmu. Lemtingą dieną jam įlipus į lėktuvą viskas turėjo būti kaip ir anksčiau ir baigtis sėkmingu nusileidimu, tačiau dėl techninių priežasčių lėktuvas tampa nevaldomas ir tik dėka „bizūno“ išvengiama didesnės katastrofos.
Po kraupaus incidento Viljamas yra laikomas nacionaliniu didvyriu, tačiau džiaugsmą netrukus apsunkina atėję tyrimų rezultatai, parodantys, jog vyro kraujyje yra alkoholio pėdsakų. Lakūnui gresia kalėjimas, jei jis nesugalvos rimto alibi.
Kūrinio vidus
Ilgai lauktas dramų specialisto sugrįžimas iš vienos pusės yra pasisekęs, bet iš kitos pusės - vis dėlto buvo galima tikėtis žymiai stipresnio darbo. Svarbiausias juostos variklis – įtampą išlaikantis Johno Gatinso scenarijus, kuris nominuotas net pačios Kino Akademijos, o kartu - ir socialinio pobūdžio tema.
Filmo metu galima pastebėti dvi sunkias problemas – alkoholizmą bei priklausomybę nuo narkotikų. Vienu ir kitu atveju tai puikus pavyzdys, kaip žmonės atsisako gyvenimo ir eina degradavimo taku. Stipriai paliesta tema jaučiama vos ne kiekvienoje scenoje, vis dėlto personažui tenka rinktis tarp blaivininko ir alkoholiko, bet, kad ir kaip tai atrodo paprasta iš pirmo žvilgsnio, tai labai sunkus psichologinės kovos su savimi etapas.
Siužetinės linijos veiksmo pateikimas šiek tiek nuobodokas, kartas jaučiamas diskomfortas žiūrint atviresnes scenas – lygiai toks pats jausmas kaip panašaus žanro 2009 metų juostoje „Viskas ore“. Prasmingi pokalbiai gyvenimiškomis temomis, šeimos vertybių svarba, interpretuota meilės vizija tarp pagrindinių veikėjų, o labiausiai išryškinama tiesos akimirka sėdint teismo salėje. Be tiesos pasaulis žlunga, stovi ant bedugnės ribos, nyksta padorių žmonių akyse. Kartais atrodo, jog kai kurie veikėjų sprendimai yra neapgalvoti, vedami labiau jausmų nei proto – tai geras juostos papildas, kuris nors akimirkai pagyvina peržiūrą.
Veiksmo pačiame filme nėra labai daug – tik akimirkos iš skrydžio bei kvapą gniaužantis „Bizūno“ sprendimas manevruoti lėktuvu. Visa kita – sklandžiai, bet gana sausai pateikiama drama. Kartais atrodo, jog kai kuriose vietose dialogas „perspaustas“, o scena - užsitęsusi. Reikia prisiminti dar ir tą faktą, jog režisierius turi savo draminį stilių, o jo čia nėra, visiška nejaučiamas Zemeckio braižas. Galima teigti, jog tai vis dėlto vienas prastesnių darbų režisieriaus karjeroje, tačiau kartu tai - savo žanre vienas stipresnių 2012 metų kino sezono darbų.
Techninės pusės ypatumai
Vienas stipriausių filmo akcentų yra nuotaiką keičiantis garso takelis. Jo dėka maksimaliai gerai išlaikoma atmosfera, taip priartinant prie kiekvienos scenos pagrindinės minties. Operatorius Donas Burgessas irgi pasidarbavo iš peties – ypač išraiškingai parodoma lėktuvo katastrofa ir visa scena iki jos. Puikiai ir vaizdžiai parodyti kadrai nė akimirkai nepaleidžia žiūrovo, bet vis dėlto po avarijos pateikimo viskas dingsta, prasideda drama ir vientisas scenų pateikimas.
Montažas palieka nebloga įspūdį, viskas sklandžiai sulipdyta, scenos viena prie kitos priartintos labai meistriškai, gaila tik vieno – kartais pati scena per daug nuobodi. Apibendrinant visą pamatytą vaizdą galima teigti, jog filmas iš šios pusės pavykęs puikiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Roberto filmuose aktoriai visada yra aukščiausios klasės, tačiau labai didelę nuostabą sukelia tas faktas, jog sugrįždamas į vaidybinį kiną žinomas režisierius nepakvietė etatinio savo filmų aktoriaus ir tiesiog draugo – Tomo Hankso. Kaip bebūtų, dviejų Oskarų laureatas, aktorius Denzelis Washingtonas su savo vaidmeniu susidoroja tiesiog puikiai. Galima teigti, jog nuo „Amerikos gangsterio“ tai geriausias jo pasirodymas kine per penkerius metus.
Stiprus ir charizmatiškas personažas alkoholizmo bėdą perteikia visais įmanomais būdais. Reikia pabrėžti dar ir tą faktą, jog aktorius labai kruopščiai ruošėsi šiam vaidmeniui, todėl ir matome puikius rezultatus. Be talentingo Denzelio didžiausią dėmesį prikausto ne kas kitas, o pats Johnas Goodmanas. Labai šmaikšti sentelėjusio hipio interpretacija: jis savo pasirodymais bent kažkiek pagyvina niūroką ir sausą juostos atmosferą.
Gražuolė Kelly Reilly, šioje juostoje papildžiusi moteriškos lyties atstoves, pasirodė šiek tiek susikausčiusi savyje, nesugebanti iki galo atskleisti savo vaidinamo personažo dramos, tiesiog nėra jaučiama jos problema. Prie kolektyvinio darbo prisideda ir dar keli žinomi ekrano veteranai – tai Brucas Greenwoodas bei Donas Cheadlas, bet ir jie atsiduria labai dideliame Denzelio ir Johno šešėlyje.
Verdiktas
„Skrydis“ – tai ilgai lauktas legendinio Roberto Zemeckio sugrįžimas į vaidybinį kiną po dvylikos metų pertraukos, rimtai pateikiantis stiprų socialinės problemos kontekstą. Vis dėlto, jis labai nusileidžia ankstesniems kino kūrėjo darbams. Viso filmo metu nėra jaučiamas išskirtinis režisieriaus braižas, bet dėka puikios pagrindinių aktorių vaidybos ir puikaus scenarijaus bent šiek tiek išlaikomas juostos stiprumas bei individualumas.