Sakau „buvo“, nors serialas vis dar kuriamas, nes jau senokai jo nebežiūriu. Ne dėl to, jog manyčiau, kad „Family Guy“ kokybė baisiai nukrito, tiesiog esu tikras, kad yra objektyvi riba, kiek Seth MacFarlane kūrybos žmogus gali ištverti per gyvenimą, ir aš ją pasiekiau.
Na, beveik pasiekiau. „Tedis“, nepaisant savo trūkumų, turi kibirus žavesio, o pats veikėjas Tedis ir tų trūkumų neturi. Nebent laikytume, kad alkoholikas, tinginys, žolę nuolat rūkantis, prostitutes kabinantis, riebiai besikeikiantis, geriausio draugo gyvenimą gadinantis ir šiek tiek aptręšęs kalbantis ir mąstantis pliušinis meškiukas gali turėti neigiamų savybių.
Jo ir minėto gyvenimą noriai besigadinančio geriausio draugo Marko Wahlbergo (vaidino daug kur, tačiau jis man visada liks tas nuostabiai besikeikiantis bičas iš „The Departed“) santykiai yra stipriausia ir juokingiausia filmo dalis. Deja, šiai daliai nuolat trukdo filmo siužetas.
JAV komedijose neretai siužetas aukojamas siekiant palikti komikams vietos paimprovizuoti, tad jos žiūrisi kaip skečų kratinys (daugiausiai tai sau leidžia Juddo Apatow chebra). Tai nebūtinai blogai – jei juokinga, tai juokinga, siužetas komedijoje tikrai nėra pirmoje vietoje. Vis tik „Tedis“ pusiau animuotas, o Seth MacFarlane iki šiol su gyvais aktoriais nedirbo, tad, taip sakant, teko filmui parašyt scenarijų.
Visos „Tedžio“ siužetinės linijos kažkur matytos, tačiau iš pradžių klišės naudojamos vien parodijiniais tikslais. Kiek kartų matėme filmus – daugiausiai vaikystėje, Kalėdų rytais, kai buvome naivūs ir kvaili, todėl negalime manęs kaltinti, kad žiūrėjome! – apie didžiaakius berniukus ir mergaites, kuriuos ištinka koks idiotiškas Kalėdų stebuklas. „Tedis“ prasideda kone identiškai: naratorius mus informuoja, jog nėra nieko galingesnio nei mažo berniuko noras (žinant Seth MacFarlane, keista, kad šioje vietoje jis nenumetė kokio bajerio apie pedofiliją), tuomet užuolaidos prasiskiria ir mažo, liūdno, vienišo berniuko noru jo pliušinis žaislas atgyja.
Tačiau Seth MacFarlane iš šios klišės trumpo ir itin juokingo montažo pagalba išveda logiškas pasekmes: apie Tedį sužino visas pasaulis, juo susižavi, o tuomet užmiršta, nes, rimtai, kiek metų mes besigėrėtumėme kalbančiu pliušiniu meškiuku? Na, gerai, tikriausiai kas nors Tedį norėtų išskrosti ir atsirastų krūva baisokų sektų, kurių nariai rengtųsi meškų iškamšomis ir reikalautų Tedį pripažinti egzistencijos caru bei šventojo sosto įpėdiniu. Bet, vėlgi, tai komedija ir pakankamai juokinga, tad kabinėtis prie kiekvienos detalės nesąžininga.
Nebent, žinoma, tos detalės trukdytų mėgautis filmu. Mila Kunis („Forgetting Sarah Marshall“, „Black Swan“) yra Mark Wahlberg draugė/sugyventinė/gyvenimo meilė/supergražipana ir ji, be abejonės, turi nuolat skųstis dėl Tedžio. Nes tai yra filmas, o jam reikia siužeto, o siužetui reikia konflikto, o geriausias konfliktas komedijoje – įsimylėjėlių barniai, mat vienas jų nenori suaugti. Blogiausia, kad Kunis priekaištai visiškai pagrįsti, bet žiūrovams nelabai norisi jų klausytis, kai vietoj to galima žiūrėti į žolės apsirūkiusius Tedį ir Wahlbergą, besiginčijančius apie white-trash‘iškiausius (emmm „runkeliškiausius“?) merginų vardus.
Filmas stato konfliktus vieną ant kito vis bandydamas sukurti šiokį tokį dramatiškumą ir galiausiai prieina momentą, kai „Tedis“ nustoja būti klišių parodija ir tiesiog tampa kliše. Tačiau geri bajeriai ir žavesio kibirai niekur nedingsta. Veikėjai, net Milos Kunis svajonių-bet-nelabai mergina, yra faini, bajeriai plaukia iš jų santykių, o ne iš pusiau suprantamų nuorodų į popkultūrą ir dėl to neprailgsta net labiausiai nuvalkiota siužetinė linija. Tai lengvas filmas su siužetu, kurį jau daug kartų matėte, ir pliušiniu meškiuku, kurio niekur nematėte (nebent matėt „Family Guy“ arba „American Dad“ ar, na, supratot).
Dokumentiniai filmai, kuriuos Lukas rekomenduotų draugui:
1. „Exit through the gift shop“ (2010) – Londono gatvių herojaus, vieno ryškiausių street-art‘istų Bansky filmas apie filmą apie jį... ir apie tai, kaip postmodernistinis pop-art‘as yra nieko daugiau kaip afera (galbūt). Gerai, skamba daug nuobodžiau nei yra iš tiesų – tai labai juokingas, dokumentinis-arba-nelabai kūrinys, kuris baisiai lengvai susižiūri.
2. BBC „Life“ miniserialas (2009) – senas, geras, patikimas Davido Attenborougho ir itin gražiai nufilmuotas 10-ies dalių kūrinys apie gyvybės įvairovę žemėje. Verta pažiūrėti vien dėl serijos apie vabzdžius, nes visiems patinka vabzdžiai, ar ne?!
3. „Best Worst Movie“ (2009) – prieš tai reiktų pažiūrėti „Troll 2“. Su draugais. Ir alumi. Daug alaus. Vienas geriausių blogiausių filmų, tikrai, o „Best Worst Movie“ – filmas apie „Troll 2“ kultinę sėkmę bei liūdnus šio filmo kūrėjų likimus.
--
Rašyk šiuo metu kino teatruose rodomo filmo recenziją ir tapk DELFI recenzentu Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje! Visas sąlygas rasi čia.