Šį sykį žinomas mūsų šalyje kino kūrėjas pristato visiškai kitokio pobūdžio ir pateikimo filmą – paprastesnį, buitiškesnį, niūresnį. Jis savo šokiruojančiai atvirais vaizdais, be abejo, sukels labai daug kalbų po peržiūros.
Apie ką mes čia..
Ramus vakaras: iš dangaus krenta sniegas, kiekviename kampe jaučiama šventinė atmosfera. Tai juk Kūčių vakaras – šeimos šventė. Jauna ir iš pirmo žvilgsnio laimingai atrodanti šeima važiuoja aplankyti šeimos vyro tėvų bei kartu susėsti prie šventinio stalo. Kiekvieno akyse matoma įtampa, liūdesys, nesavumas, o su kiekviena minute įtampa vis kyla ir pasiekusi apogėjų sudrasko kiekvieną šeimos narį savaip. Atskleistos purvinos paslaptys gali sužlugdyti iš pirmo žvilgsnio padoriai atrodančią šeimyną.
Kūrinio vidus
Reikia iš karto pripažinti – Martinsonas sugeba šokiruoti bei puikiai manipuliuoti žmonių jausmais peržiūros metu. Žinoma, kalbame apie pačius negatyviausius pojūčius žiūrint jo naujausią kūrinį. Filmas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Taip, kartais geruose filmuose tai yra didžiulis privalumas siekiant intriguoti publiką, leisti apgalvoti kiekvieną kadrą, tačiau čia viskas tarsi nuspėjama.
Labiausiai širdį drasko tas faktas, jog po filmo peržiūros lieka pigaus televizinio serialo vieno epizodo peržiūros įspūdis. Filmas ir jo scenarijus neturi struktūros, labai skurdūs daugelio personažų dialogai. Vienintelis gerai parašytas scenaristo veikėjas yra Ričardas, kurio dėka gana taikliai parodomas lietuvio stereotipas – visada nepatenkintas, besidžiaugiantis kito nelaime, homofobiškų pažiūrų, negerbiantis kitų tautų žmonių.
Vis dėlto, net ir pateikiant patį ryškiausią veikėją yra peržengta moralumo riba: tiek daug pokalbių apie homoseksualus, jog net būnant tolerantišku jų atžvilgiu žmogumi kažkodėl pradedi jausti nepasitenkinimą. Taip pat nereikia pamiršti, kad kai kurios scenos pateikiamos gana atvirai, tačiau didžiausia problema, jog net joje sutikus dalyvauti aktoriams, jos įgyvendintos be kokių nors emocijų.
Puikiai galima prisiminti, kokiu meniniu būdu skandalingasis danas Larsas Von Trieras savo „Antikriste“ išplėtojo šią fiziologinę problemą, tačiau čia - visai tuščias, neskanus ir net per riebus kai kurių epizodų pavaizdavimas.
Bandoma žaisti ir šeimos vertybių tema, bet mes matome tiesiog eilinį iškrypėlių susibūrimą prie Kūčių stalo, o ne stiprią dramą su gilia mintimi. Nejaučiama jokia užuojauta nė vienam iš personažų – vien tik šleikštulys. Siužetinės linijos pateikimas visai slidus, šokinėjama iš vienos vietos į kitą, iki galo neparodomas minties užbaigimas, o dar nervina dokumentinį filmą primenantis stilius.
Aiškiai persistengta, nejaučiama erotinės dramos žanro atmosfera. Sulipdyti kadrai su nuogybėmis – tai visai ne erotinio pobūdžio filmas. Tai – nesusipratimas.
Techninės pusės ypatumai
Viska, kas gali būti blogiausia, yra techninė filmo pusė. Operatoriaus darbas apgailėtinas. Iš bendro vaizdo atrodo lyg žmogus gėrė alų laikydamas kamerą, pasukdavo ją ne į tą veiksmo epicentro pusę, žaisdavo kaip mažas vaikais visais įmanomais būdais. Bet čia didžiausia kaltė ne operatoriaus.
Visiškai filmo foną gadina juostos montažininkas. Tokio kraupaus montažo neteko seniai matyti, net JAV nieko vertos studijos „Global Asylium“ kūrėjai, palyginus su šio filmo vaizdu, yra asai. Vienintelis pozityvus dalykas yra Mario Basanovo parašyta muzika, tačiau juokingiausia ir kartu graudžiausia, kad tai muzika, skirta siaubo filmui, bet ne dramai. Nei vienai scenai netinkančios kompozicijos dar labiau komplikuoja ir taip skurdžią juostą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viena didžiausių lietuviško kino problemų – labai neįtikinanti aktorių vaidyba. Iš kiekvieno vaidinamo personažo judesio matosi, jog teatrinė ir serialų patirtis daro savo įtaką vaidinant kine. Atvirai sakant, nors ir koks tai nevykęs filmas, bet jis turį šviesiausią momentą – Kostą Smoriginą. Kino veteranas savo vaidmeniu užgožia ne tik ekrano draugus, bet ir apskritai per daugelį metų matytus lietuviško kino veikėjus. Suirzęs, nemaloniai šmaikštus Ričardo portretas yra neįkainojamas papildas šiai juostai.
Kiti aktoriai nieko įsiminto taip ir neparodo. Labai silpnai pasirodo Valda Bičkutė. Reikia pripažinti, drąsi moteris, tačiau vien tik apsinuoginti prieš kameras neužtenka, reikia įdėti ir dalelę savęs perteikiant personažą. Paminėti galima ir Leonardą Pobedonoscovą, kuris puikiai papildė savo ekraninės žmonos tuštybę. Abu - verti vienas kito, nors vis dėlto malonesnį įspūdį po peržiūros palieka Leo. Gytis Ivanauskas - išvis keistas personažas, beveik visą juostos rodymo laiką valgo. Matyt, mažoką honorarą išmokėjo, tai bent maistu žmogus pasivaišino.
Verdiktas
„Tyli naktis“ – šiurpiausias, nemaloniausias, skurdžiausias Mario Martinsono filmas, neturintis visiškai nieko, tik tarpusavyje sulipdytus neskanius kadrus, kuriuos vieną ar kitą sykį papildo nuogybės. Keistas juostos tonas bei Kosto Smorigino neįkainojamas pasirodymas. Filmas yra puikus pavyzdys, kaip nereikia kurti juostų, todėl iš dalies jis gal netgi turės bent kažką naudingo mūsų šalies kinematografijos ateities kartai.