Apie ką mes čia…
Violeta ir Deizi - iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios paauglės, tačiau pirmas įspūdis visada klaidingas. Jos - šaltakraujės samdomos žudikės, prieš kurias dreba net patys kiečiausi vyrai. Merginos, kaip joms jau tapo įprasta, gauna dar vieną darbą, kuris neturėtų kelti jokių papildomų rūpesčių, bet atėjus į svečius pas savo taikinį jų laukia netikėtai sunki išbandymų ir ištvermės diena, kurios niekas negalėjo numatyti.
Kūrinio vidus
Prieš juostos peržiūrą buvo daug pozityviai nuteikiančių minčių, jog vienas didžiausių filmo pliusų bus tai, kad jis orientuotas ne į „masių“ žiūrovą. Deja, tenka labai nusivilti, nes pamatome pernelyg sunkiai, o kartu ir skurdžiai pristatytą istoriją apie paaugles žudikes. Pati juosta primena netgi kai kuriuos Quentino Tarantino filmus, ypač pastebimas kultinio režisieriaus braižas trumpuose pasakojimuose. Skirtumas tik vienas – šiame filme trumpi skyriai nesuteikia nė kiek žavesio, o dar labiau viską supainioja.
Filmo siužetas labai paprastas, nesimato nieko išradingo, tai nuobodus ir kartais link miego traukiantis filmas. Susišaudymų scenos greitos ir labai kruvinos, tačiau tai nesuteikia šiam filmui išskirtinio žavesio. Galima sakyti, jog stebime chaotišką scenų kratinį ir pasigendame aiškaus pasakojimo. Filmas prilygsta tam tikrų klipų rinkiniui.
Tematika, žinoma, labai aktuali šiuolaikiniam jaunimui, ypač režisieriaus pateikiamos aliuzijos į greitą praturtėjimą. Vis dėlto, merginos žudydamos žmones turi tikslą gyventi prabangiai, pirkti geriausius drabužius iš madų namų, valgyti tik geriausiuose restoranuose, o kad pasiektų norimo rezultato, jos turi susikruvinti rankas. Tai vienintelis taiklus viso filmo momentas. Aiškiai matome metaforą į jaunas paneles, dirbančias prostitutėmis. Lengvi pinigai ir gražus gyvenimas. Tam tereikia atiduoti dalelę savęs.
Juosta kupina sarkastiško humoro, matomos ir kelios absurdiškos situacijos, tačiau tai pateikiama ne vietoje ir ne laiku. Bežiūrint šią juostą aiškiai matosi, kad režisierius bandė sukurti savo „tarantinišką“ filmą, bet jam tiesiog nesisekė suderinti humoro su veiksmu. Vien žiaurių vaizdų, kelių pokštų ir neblogų veikėjų nepakanka, kad būtų galima pakerėti žiūrovą.
Filme dominuoja dialogai. Jų daug, tačiau vos keli turi gilesnę mintį apie gyvenimo prasmę, nuoskaudas ir tikros draugystės pavyzdį. Ironiška, tačiau patys personažai gana charizmatiški ir jeigu scenarijus būtų ištobulintas pakankamai gerai, pamatytume išties smagų filmą, kuris galbūt ateityje galėtų tapti kultiniu. Deja, turime tik skurdų ir neįdomų darbą. Net keista, kad tai Fletcherio filmas, autoriaus, kuris buvo apdovanotas Oskaru už nuostabios dramos scenarijų.
Techninė juostos pusė
Filme labiausiai pastebimas operatoriaus darbas. Vaizdingai parodomos susišaudymų scenos, pastebima nemažai žiaurumo, nors viskas pateikiama ir ne labai estetišku būdu, tačiau yra kur akis paganyti.
Garso takelis silpnas, tačiau kelios filmą lydinčios dainos visai neblogai suderinamos su scenomis. Labiausiai išryškinta dainininkės Sia daina „Day too soon“. Kitos muzikinės kompozicijos neišsiskiria iš bendro filme pateikiamo vaizdo.
Siaubingas montažas iš dalies taip pat prisideda prie labai skurdaus filmo konteksto. Scenos sulipdytos nekokybiškai ir ekrane sukuria tik tik chaosą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nors filme pagrindinius vaidmenys atliko jaunosios aktorių kartos pažibos, didžiausią dėmesį prikausto neseniai miręs Jamesas Gandolfinis. Gaila, jog šis kultinis aktorius atsisveikino su tokiu silpnu filmu, tačiau vis dėlto jam čia priklauso pats geriausias pasirodymas. Puiki Jameso vaidyba tempia visą filmą ant savo pečių, ko negalima pasakyti apie dvi jo kompaniones.
Saoirse Ronan, kuri jau ne pirmą kartą vaidina negailestingą žudikę, pasirodo labai prastai. Jokio žavesio ir individualumo, vien tik nusivylimas žiūrint į jos vaidinamą veikėją. Tą patį galima pasakyti ir apie Alexis Biedel. Jokios gracijos ar pastangų pakerėti žiūrovą. Pasirodymas vertas Kristen Stewart vardo.
Filme galima sutikti ir kietą meksikietį Danny Trechą ar Jameso Gandolfinio seną draugą iš „Sopranų“ laikų – Johną Ventimiglią. Nors ir epizodiškai pasirodo, tačiau sukelią šypseną. Vis dėlto smagu vėl pamatyti šiuos įsimintinus veidus didžiuosiuose ekranuose.
Verdiktas
„Violeta ir Deizi“ – tai visais aspektais prastas nepriklausomo amerikiečių kino veiksmo filmas, kuriame pasigendame efektingai pateikiamų scenų, sodraus humoro, įsimintinų dialogų ir kokybiškai pateikiamos istorijos. Juostoje daugybė klaidų, kurias bandoma kompensuoti neseniai mus palikusio Jameso Gandolfinio charizma, tačiau net ir jis nesugeba ištraukti filmo iš gilios duobės.
Bendras vertinimas: 4/10