Kitokie pasivaikščiojimai. Kaip Kalėdoms pasipuošė Berlynas

Taip arti nuo Lietuvos ir kiekvienąkart naujas – Berlynas. Miestas, kuris prieš šventes pilnas jų pojūčio.

Buvo šalta, todėl savaitgalį nusprendėme apsukti kelis ratus Berlyno centrinėse vietose ir pajusti, kaip už 1000 km nuo Vilniaus esanti Vokietijos sostinė sutinka šventes.

Gyvenome prie zoologijos sodo, esančio centriniame Berlyno kvartale, nuo kurio viskas pasiekiama pėsčiomis. Maloniausia iš kažkur eiti turint tikslą, todėl teko pakviesti uberį, kuriuo nuo viešbučio prie Kaizerio Vilhelmo memorialinės bažnyčios važiavome iki centrinės geležinkelio stoties Berlin Hauptbahnhof. Kainavo 15,81 eurų, atstumas pravažiuojant netoli esančius kelis objektus – 8,73 km.

Mudu su žmona juodu naujutėlaičiu „Mercedes-Benz“ E klasės automobiliu vežęs juodaodis Zakari pasakojo, kad Berlyne su uberio programėle gali išsikviesti ir taksi, nes kompanijos bendradarbiauja. Tačiau taksi kainuoja brangiau. Paklaustas, ar automobilis jo, jis atsakė: „No, man, it's my big boss car“ (angl. Ne, tai mano vadovo automobilis). Jo bosas nusipirko 110 „Mercedes-Benz“, subūrė vairuotojus ir teikia pavėžėjimo paslaugą.

Išlipome prie papuoštos traukinių stoties, kurioje – kokių 8 m aukščio eglę, ir pradėjome kelionę. Perėjom Šprė (Spree) upę pėsčiųjų tiltu Gustav-Heinemann-Brücke, nuo kurio per modernų parką išėjome prie Vyriausybės pastatų komplekso ir Reichstago. Prie jo vienas vokietis pardavinėjo beigelius, kitas – karštą vyną, o dar du, prisisegę „koloradines“ juosteles skleidė propagandą apie tai, kad „reikia gelbėti vokiečius“ ir kad neva „Federalinė Vokietijos Respublika yra ne Vokietija“. Šalia – nusidriekusi eilė turistų, norinčių aplankyti Reichstago kupolą ir pasižiūrėti iš viršaus į garsiąją Unter den Linden gatvę, čia pat pasibaigiančią Brandenburgo vartais. Praėjome šalia jų šurmuliuojančią pirmąją mūsų maršrute kalėdinę mugę (žinojome, kad geriausios būna prie TV bokšto arba Vilhelmo bažnyčios aikštėje).

Ėjome toliau link Posdamo aikštės, kuri visais laikais buvo savotiškas Berlyno centrų centras. Tačiau per karą (1945 m.) ji buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, o dabar čia iškilo sitis su dangoraižiais, „Sony“ centru, opera ir prekybos centrais. Šalia centrinės metro stotelės – vėl Kalėdų miestelis su didžiule slidinėjimo trasa. Kol kas ant jos nėra sniego (buvo apie 7 laipsnius), todėl čiaužoma ant pripūstų kamerų kilimine danga. Netoliese įrengta čiuožykla ir visiškai natūraliai atrodantis Piano ežeras (Piano-See), kurio pusiasalyje veidrodžiais papuošti Vokiečių tarptautinio bendradarbiavimo draugijos namai.

Nuo Brandenburgo vartų einant link sičio galima įeiti į nužudytų Europos žydų memorialą, kuris pastatytas iš 2711 gelžbetoninių blokų didesniame už futbolo stadioną plote. Vaikštant tarp aukštų, preciziškai nulietų blokų apima ir savotiškas menkumo jausmas prieš kažkokią sistemą, ir jausmas lyg būtum kapinėse.

Iš esmės į visus projektus mėgstantys žiūrėti ir medžius mylintys vokiečiai sičio skveruose pasodino kelių dešimčių pušis, o aikštelėse įrengė kelias dvidešimties metrų ilgio nerūdijančio plieno sūpynes. Jaunus medelius nubalino ir apsaugojo nuo galimų pažeidimų. Viską apšvietė tūkstančiais lempučių.

Artėjam prie tikslo. Perėjom Berlyno plaučiais vadinamą Tiergarden kampą (taip vadinamas 210 ha parkas, kurio atskiroje dalyje įkurtas garsusis zoologijos sodas), tada įvairiomis gatvėmis pasukome link garsiojo Berlyno prekybos centro „KaDeWe“ (Kaufhaus des Westens), kurį vokiečiai giria dėl kokybiškų prekių ir labai skanių jūros gėrybių jo viršutiniame aukšte. Tačiau sekmadieniais centras, kurio vitrinas puošia skirtingos robotizuotos kalėdinės instaliacijos, nedirba. Todėl patraukėme link Kaizerio Vilhelmo bažnyčios. Kol ėjome, sutemo. Todėl čia atrodė labai jauku, nes miestą apšvietė milijonai lempučių.

Aikštėje šalia bažnyčios įkurtas dar vienas kalėdinis miestelių išsiskyrė maisto įvairove – nuo ispaniško deserto churos iki kubiluose įrengtų stalų, kuriuose didelės kompanijos kūnai atstoja radiatorius. Vokiečiai dievina marcipanines bulvytes (3 eurai), glaistuose mirkytus obuolius ir bananus (po 3 eurus) dešreles bandelėje (nuo 3 iki 5 eurų) ir, žinoma, karštus gėrimus – bene ant kiekvieno prekybos paviljono yra užrašai „Glühwein“ (nuo 3 iki 10 eurų).

Po pasivaikščiojimo miestelyje nuėjome į šalia esančią viešą pirtį „Thermen am Europa Center“ (17 eurų žmogui). Jose – daug turkų, kurie yra dideli pirčių mėgėjai. Jų prižiūrimi pirtininkai atlieka nuoširdžias ir kokybiškas eterinių aliejų ir kitokias programas. Tiesa, vokiečiai mėgsta viešose pirtyse laiką leisti visiškai nuogi, todėl norint ten lankytis reikia tam nusiteikti.

Maršruto distancija: 7.25 km, vidutinis greitis 5.2 km/val., sudeginta 703 kcal. Jausmas – geras, tačiau vakare pasidarė šaltoka. Matuota su laikrodžiu „Suunto“.