Kaip formuojasi šios nuostatos? Kodėl pasitikėjimas savimi ir kitais žmogui yra svarbus? Koks savimi pasitikinčio asmens įvaizdis visuomenėje? Kokios pasekmės gali laukti jauno žmogaus, jei jis nepasitikės savimi? Kaip labiau pasitikėti savimi? Į visus šiuos klausimus pabandysiu trumpai atsakyti, remdamasis ne vien savo, bet ir poros įžvalgių moksleivių nuomone.
Pasitikėjimas savimi - viena aktualiausių temų jaunimui. Bendraujant su moksleiviais ir atlikus apklausą vienoje Lietuvos gimnazijoje apie tai, kokias temas gimnazistai norėtų nagrinėti etikos pamokose, nustebino ir tuo pat metu nudžiugino gauti rezultatai. Absoliučiai dominavo saviugdos, psichologijos, tarpusavio santykių temos: „Meilė ir ištikimybė“, „Draugystės vertė“, „Asmenybės psichologija“. „Profesinis pasirengimas“, be abejo svarbus, bet jis liko tik 5-oje vietoje. Tema „Pasitikėjimas savimi“ surinko tiek balsų, kiek 2-5 vietos kartu sudėjus. Kodėl ši tema tokia svarbi jaunimui?
Pasitikėjimo savimi užuomazgos ir branduolys vystosi vaikystėje, daugiausiai - bendraujant su tėvais. Tėvų požiūris į vaiko poelgius bei mažojo pažinimas yra vieni svarbiausių veiksnių, formuojančių augančios asmenybės vertybes, požiūri į save ir kitus. Nesiplėsiu raidos psichologijos tema, bet faktas tas, kad žmogaus požiūris į save ir kitus formuojasi daugiausiai namų - šeimos aplinkoje, tad tėvų indėlis - vienas didžiausių.
Tik sulaukęs paauglystės laikotarpio (kuris šiais laikais trunka vis ilgiau) - apytiksliai nuo 12 iki 22 m. - žmogus tampa pajėgus (arba ne) atsiskirti nuo tėvų, ieškoti savosios tapatybės. Požiūris į save ir kitus čia vaidina vieną svarbiausių vaidmenų. Visą vaikystę žeminamas, mušamas, niekinamas fiziškai ir psichologiškai, vaikas nesugebės pasitikėti nei savimi, nei kitais.
Nesuformavus teigiamo įvaizdžio apie pasaulį, skleidžiant neigiamą informaciją, vaikas, ko gero, užaugs užsidaręs, piktas, liūdnas, itin pasyvus ar agresyvus. Matyt nereikia nė sakyti, kokiais keliais nueina ir kur atsiduria šie asmenys, kai atsiskiria nuo tėvų, kai jiems per sunku prisitaikyti visuomenėje. Vadovaudamiesi žalinga asmenine patirtimi, tokie asmenys nustumiami į socialinį užribį, kuriame reikia ilgo laiko, noro ir pastangų įsilieti atgal į visuomenę, kadangi tėvai ar globėjai to neišmokė. Taigi, kodėl pasitikėjimas savimi ir kitais yra itin svarbus?
Visų pirma, pasitikėjimas svarbus, nes atsispindi kiekviename žingsnyje: bendraujant, dirbant, mokantis, ieškant išeičių iš probleminių situacijų ir t.t. Savimi ir kitais pasitikintis asmuo ryžtingai spręs iškilusias problemas, nebijos dalintis atsakomybe su kitais. Pasitikėjimas jį lydės ir kitose veiklose. Pavyzdžiui, mokantis važiuoti dviračiu, vairuoti automobilį ar pan.: jei nesiseka, galbūt verta apmąstyti, kodėl taip yra, pabandyti tai atlikti kitaip, nebijoti prašyti pagalbos, po truputį praktikuotis - tuomet pavyks. Visa esmė - niekada nenuleisti rankų.
A. Einšteiną, T. Edisoną, M. Jordaną ar kitus mokslo, visuomenės, sporto ir t.t. veikėjus be išlavinto įžvalgumo, kinestetinio pranašumo ir neginčijamo proto nuo daugelio žmonių skyrė tai, kaip jie reagavo į nesėkmes. A. Enšteinas tik vidutinio amžiaus, po ilgo laikotarpio susilaukė pripažinimo, nors lyginant su šių laikų populiarumu - nedidelio. T. Edisonas, paklaustas, kaip jam pavyksta nepasiduoti po tūkstančio nesėkmingų bandymų išrasti lemputę, tiesiog atsakė, kad tai ne nesėkmės, jis tiesiog sužinojo tūkstantį būdų kaip negalima išrasti lemputės. M. Jordanas gyvenime turėjo aibę asmeninių problemų, privalėjo peržengti per save, nepasiduoti. Šiuo metu jis neabejotinai laikomas vienu geriausių visų laikų krepšininkų.
Taigi, kas sieja sėkmingiausius įvairių sričių atstovus? Manau, kad nesėkmių nesuasmeninimas ir nesuabsoliutinimas. Nesėkmės taip pat svarbios, tik jų pagalba galime sužinoti, kas yra tikroji sėkmė ir laimė. Žinoma, jei iš klaidų padaromos išvados ir jomis remiantis bandoma toliau, kol pavyksta. Taigi dar sykį pakartosiu, kad svarbiausia niekada nenuleisti rankų. Tam itin padeda pasitikėjimas savimi ir kitais, tačiau žmonių požiūris į save ir kitus žmones – skirtingas.Tad kokie tipai vyrauja kalbant apie požiūrį į kitus ir į save?
Požiūris priklauso nuo stebinčiojo pozicijos. Trumpai galima išskirti keturis tipus:
1. Jei žmogus nepasitiki savimi ir kitais - jam niekas nebus įdomu, nei kiti, nei jis pats. Tai - vienas negatyviausių tipų.
2. Jei žmogus nepasitiki savimi, bet pasitiki kitais - tai lemia itin didelį savęs sumenkinimą ir kitų iškėlimą. Taip pat absoliutų nesavarankiškumą, priklausymą nuo kitų valios.
3. Žmogus pasitiki tik savimi, bet nepasitiki kitais - tai savimyla, narcizas ir pan. Tik jis „žino“, kaip viskas turi būti. Tokiems žmonėms labai sunku dirbti komandoje ir rasti kompromisus.
4. Žmogus pasitiki ir savimi, ir kitais. Tai reiškia, kad besąlygiškai nepaklus nei kitiems, nei manys, kad tik jis vienintelis visažinis. Tokie žmonės iš esmės gyvenime pasiekia tai, ką užsibrėžia. Manau, tai siektiniausias tipas.
Tai nereiškia, kad viskas taip paprasta. Elgesys priklauso nuo situacijos, kurioje esame, su kuo bendraujame. Bet trumpai pagalvokite apie save ir savo aplinkos žmones. Manau, nesunkiai sudėliosite, kuriam tipui ką priskirtumėte. Juk visa tai veikia tarpusavio santykius ir reagavimą į įvairias situacijas.
Tikiu, kad pažįstate ne vieną savimi nepasitikintį žmogų. Kokios pasekmės gali laukti žmogaus, kuris nepasitiki savimi ir kitais? Apie tai klausiau Vilniaus „Valdorfo“ mokyklos abiturientės Medeinės.
„Pasitikėjimas savimi man reiškia žmogaus drąsą ir brandą rinktis tuos dalykus, elgtis taip, kaip iš tiesų norima, kuo mažiau priklausomai nuo aplinkoje esančių žmonių daromos įtakos. Vis dėlto, tenka sutikti daugiau savimi nepasitikinčių žmonių nei pasitikinčių, kurie veikiami kitų, mano nuomone, praranda labai daug. Nepasitikėjimo savimi pasekmės dažniausiai labai stipriai atsiliepia asmeniniam gyvenimui: prarandama daug svarbių pažinčių bei pabijoma priimti svarbius sprendimus, galimybes įgyti patirties ar patirti nuotykių, būti kūrybingam, o svarbiausia - jaustis laimingam“, - dėsto abiturientė.
„Nepasitikėjimas savimi dažnai mus verčia rinktis tuos dalykus, kurių iš mūsų tikisi kiti, ar tai, kas atrodo visuotinai priimtina, bet nebūtinai atitinka mūsų vidines vertybes ir norus. Taip pradedame jaustis nelaisvi. Dabartinė masinė laimės siekimo, bet vis viena jautimosi nelaimingam problema, mano suvokimu, dažnai kyla iš nepasitikėjimo savimi ir kitais, o tai nutinka sistemoje, pagal kurią esame auginami, o ne augame patys ir leidžiame sau skleistis,“- pabaigia mintį būsimoji studentė.
Ne veltui paminėta sistema, kuri be teigiamų permainų savyje turi ir daugybę nepaslankių mechanizmų, kurie nesugeba lanksčiai prisitaikyti prie jaunosios visuomenės dalies poreikių. Gyvenama praeities likučiais, kurie ne vienai kartai buvo ydingi. Tačiau kiekvienas žmogus gali didinti pasitikėjimą savimi ir kitais, nes nepasitikėjimas nėra liga (nors gali sąlygoti depresiją), tiesiog įdėjus pastangų ir ugdant valią, galima pasiekti kur kas daugiau, nei prieš tai, pozityviau žvelgti į naujus iššūkius.
Apie tai kaip būtų galima didinti pasitikėjimą savimi ir kitais klausiu būsimo Vilniaus „Simono Daukanto“ gimnazijos abituriento Marko - Aurelijaus:
„Žingeidumas ir smalsumas talkina pasitikėjimui savimi. Daugiau išmokęs ar patyręs žmogus pilniau suvokia savo aplinką, tad ištikus situacijai, kurioje reikia pasitikėt savimi, gali adekvačiau reaguoti į įvairius veiksnius ir savo labui pritaikyti jau turimą informaciją - o kuo jos daugiau, tuo geriau. Baimė suklyst taip pat gali sąlygoti menką pasitikėjimą savimi. Reikia nebijoti klysti ir mokytis iš savo klaidų. Iššūkis nėra giljotina; kad ir kaip stipriai susimovus, bet koks išbandymas atneša naudos ir gėrio. Tas gėris - platėjantis akiratis ir patirtis - yra šaltinis, iš kurio galima pasisemt drąsos ir valios“,- teigia nuolatinis Lietuvos filosofijos olimpiadų prizininkas Markas- Aurelijus.
„Iššūkis nėra giljotina“. Daug pasakantis išsireiškimas. Jaunam žmogui pažįstant pasaulį, tenka dažnai nusvilti ir nusivilti. Tačiau svarbiausia „neužsiciklinti“ ties vienu ar kitu nesėkmingu bandymu, nes bet kokia patirtis - naudinga patirtis, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip neatrodyti, bet visados galima semtis išminties iš bet kokių įvykių.
Dėkoju Medeinei ir Markui - Aurelijui už išsakytas mintis. Tikiuosi, skaitytojams šis straipsnis atneš naujų minčių, patvirtins arba paneigs senąsias. Pasitikėjimas savimi ir kitais - vienas svarbiausių veiksnių sėkmingam ir laimingam žmogaus gyvenimui. Tad tikėkime tais, kuriais pasitikime, o svarbiausia - pozityviai vertinkime save.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!