Nors ir nesu didelis romantikas, šį savo rašinį pradedu simboliška Jurgio Kunčino eilėraščio ištrauka. Alytiškiui, vienam žymiausių Lietuvos prozininkų, Kurnėnų mokyklos istorija įkrito į širdį ir virto gražiu, bet pokario skausmu persmelktu eilėraščiu. Ši istorija suvirpino širdį ir man, tikiu, kad daugeliui jūsų taip pat bus įdomu ją išgirsti.
Visai atsitiktinai besibastydamas po Dzūkiją ir važiuodamas kažkur tarp Alytaus ir Simno, pastebėjau ženklą, rodantį į prie pat kelio esantį lankytiną objektą – Kurnėnų mokyklos kompleksą. Ten pamačiau Lietuvai visiškai nebūdingą vaizdą – senojo amerikietiško stiliaus pastatą su bokšteliu, kurio viršuje spindėjo lietuviškas Vytis. Kaip tik leidosi saulė ir pūtė lengvas vėjelis, todėl įspūdį stiprino atsisveikinančios saulės spinduliai ir tas ilgesingas ir kraupus garsas, kurį laikas nuo laiko skleidė šiek tiek pasisukdami ir sustodami vėjo jėgainės sparnai. Pradėjęs domėtis plačiau, supratau, kad ir šio pastato istorija verta dėmesio.
O viskas prasidėjo dar 1881-aisiais, kuomet tuometinėje Alytaus apskrityje, Kurnėnuose, gimė Laurynas Radziukynas. Nors ir gimęs valstiečių šeimoje, bet būdamas gabiu vaiku, lankė mokyklą Miroslavo kaime. Iki jos – šiek tiek mažiau nei 10 sudėtingų kilometrų, kuriuos tekdavo įveikti vaikui. Šie vaikystės pasivaikščiojimai taip įstrigo žmogaus mintyse, kad po daugelio metų pavirto didele dovana savo kraštui. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Užaugęs Laurynas baigė chemijos ir inžinerijos mokslus Varšuvos Technikos universitete, šiek tiek vėliau, 1921-aisiais, ieškodamas naujų galimybių, emigravo į JAV. Beje, ir kelionė į Ameriką nebuvo tokia standartinė, kaip daugelio kitų. Laurynas į ją atvyko „iš kitos pusės“ – Ramiuoju vandenynu pasiekė Sietlą. Metus dirbo inžinieriumi, 1922 metais sukūrė šeimą (vedė Eleną Petrulytę) ir jau 1923 metais sugebėjo nusipirkti tuomet prie bankroto ribos buvusį smilkalų gamybos ir prekybos fabriką. Labai greit jam pavyko atrasti ir užpatentuoti naują smilkalų gamybos būdą, pasirašyti sutartį su tuometine prekybos milžine („Kmart“ pirmtake) ir po Jungtines Amerikos valstijas pasklido „Rama“ vardo smilkalai. Lydint sėkmei, išsimokėti skoloms ir pradėti dirbti pelningai užteko vos kelerių metų. 1929-aisiais gavus pakuotės smilkalams patentą, finansinė situacija dar labiau pagerėjo.
Pats Radziukynas po truputį asimiliavosi. Iš pradžių tapo „Radkus“, dar vėliau pavardę visiškai pakeitė „Radkins“. Tačiau taip buvo tik išorinėje aplinkoje, savo šeimoje jis stengėsi išlaikyti lietuvybę ir, apskritai, stengėsi sūnus Lauryną ir Andrių išauginti gerais žmonėmis. Pats būdamas gana turtingas, rūpinosi, kad vaikai pajustų, jog pinigai iš dangaus dažniausiai nekrenta. Literatūroje pavyko rasti L. Radziukynui priskiriamą frazę, sakytą sūnums: „Daviau jums sparnus, bet skriskite patys“. Nežinia, ar taip sakyta kažkada iš tikro buvo, tačiau šeimos dvasią šie žodžiai atspindi.
Pavykus gana sėkmingai išgyventi Jungtines Amerikos Valstijas nusmukdžiusią krizę (1929-1933 metais, literatūriškai dar vadinama Didžiąja depresija, kuomet nukentėjo daugelis šalių, bet JAV nukentėjo stipriausiai. Atsirado 13 milijonų bedarbių, tai sudarė daugiau nei 10 procentų tuometinės JAV populiacijos, žlugo bent 5000 bankų), pagaliau buvo galima pradėti realizuoti ilgai brandintą mintį – savo kaimo žmonėms padovanoti mokyklą. Mokyklą, skatinančią šviestis ir leidžiančią nebeklampoti tų kilometrų į Miroslavą ar kažkur kitur.
Lietuvių išeivijos architektas Pranas Medziukas suprojektavo amerikietiško stiliaus pastatą, į lietuvių kalbą išversti planai jau 1934-ųjų pradžioje buvo pateikti Statybos inspekcijai ir jau tų pačių metų vasarą pradėjo virti darbai. Darbus prižiūrėjo Alytaus inžinierius Stasys Taškūnas. Beveik visos statybos medžiagos atkeliavo iš JAV. Vandenyną perplaukė mediena, radiatoriai, durys, suolai, ir dar daug kas kito, tačiau sunkios plytos ir čerpės stogui buvo pirktos Marijampolėje. Amerikietiškų daiktų kelionė buvo ilga ir sunki. Laivais per Atlantą ir Baltijos jūrą iki Klaipėdos, traukiniu iki Alytaus ir arkliukų pagalba dar bent 10 kilometrų iki Kurnėnų. Medžiagoms ir statybai L. Radziukynas paaukojo tuomet kosminę sumą – 160 tūkst. litų. Santykinai mažai, tik 11 tūkst. litų pridėjo apskrities valdyba (nors iš tikro tai irgi gana didelė suma) ir, paradoksas, daugiau nei 40 tūkst. litų muitų pavidalu liko Klaipėdos uoste.
Dabar jau sunku pasakyti, kodėl L. Radziukynas nusprendė pasirinkti tokį statybos būdą. Turbūt didžiąją dalį medžiagų buvo galima gauti Lietuvoje ir, tikriausiai, tai būtų buvęs gerokai pigesnis variantas. Tačiau mano asmenine nuomone buvo siekta kokybės ir tikėtasi, kad mokykla, nereikalaujant papildomų investicijų, bus galima naudotis labai ilgai. Kitas dalykas – po Didžiosios depresijos, JAV prasidėjo valstybės valdoma Naujojo kurso programa, kuomet, be viso kito, buvo remiamos ir verslo įmonės. Galbūt dėl šio skatinimo kokybiškus produktus statyboms pavyko gauti pigiau. Tačiau tai – tik teorijos. Ir galiausiai dabar jau sunku pasakyti, kiek L. Radziukynui, turinčiam sėkmingą verslą JAV, ši suma reiškė. Tačiau Kurnėnų kaimo žmonėms ji reiškė be galo daug.
1936-aisiais baigta statyti mokykla tuomet buvo viena moderniausių Lietuvoje. Nors savo dydžiu ji vargiai galėjo lygintis su miestų ar didesnių miestelių mokyklomis, tačiau technologijų ir komforto atžvilgiu ji buvo puiki. Mokykloje buvo įrengta didelė gimnastikos salė, veikė bufetas. Pirmojo aukšto grindys buvo iš parketo, o antrajame aukšte be klasių buvo ir dušas, virtuvė bei mokytojų butai. Šalimais buvo pastatyta vėjo jėgainė, aprūpinanti mokyklą elektra. Didžioji dalis pagamintos elektros energijos tuomet atitekdavo vandens siurbliui, iš tuomet dar Lietuvoje reto objekto, beveik 100 m gylio artezinio gręžinio, pumpuojančiam vandenį į bokštą. Mokykloje buvo įrengtas ir centrinis(!) šildymas bei kanalizacija. Verta paminėti, kad visus statybos darbus atliko nagingi Balkūnų kaimo meistrai.
Pirmąjį rudenį į mokyklą susirinko 51 mokinys. Tai buvo penkiametė mokykla, pirmuoju jos direktoriumi tapo šviesaus atminimo Motiejus Ražanskas, sugebėjęs mokyklą išsaugoti ir per vėlesnes karo ir pokario audras. Direktoriumi jis buvo iki 1957-ųjų, jo dėka mokykla buvo labai rūpinamasi, taip pat sutvarkyta mokyklos aplinka, kuriai mokyklos statytojai dėmesio neskyrė. Sovietmečiu čia veikė aštuonmetė mokykla, 1988-aisiais vėl atidengtas pokaryje užtinkuotas mokyklos bokšte esantis Vytis. Beje, Lietuvos herbo Vyčio mokyklos bokšte autorius – žymus dailininkas keramikas Vytautas Brazdžius, be viso kito tarpukariu sukūręs ir Vyčio projektą Lietuvos mokykloms.
O toliau – jau liūdnesnės istorijos. Pats šviesaus atminimo Laurynas Radziukynas pokaryje buvo atskirtas nuo Lietuvos. Nesant jokių galimybių čia apsilankyti, teko gyventi susitaikius su nežinia ir nuolatiniu Tėvynės ilgesiu. Juk dar per mokyklos statybas ir kelis kartus iki Antrojo pasaulinio karo, jis su žmona lankėsi Kurnėnuose, buvo atsivežęs ir amerikietišką automobilį, kuriuo mielai pavežiodavo kaimo vaikus (juk anuomet būnant kaimo vaiku, pasivažinėjimas automobiliu prilygo stebuklui). O tada, kai kurnėniškiai siūlė pavadinti mokyklą Lauryno Radziukyno vardu, jis tos garbės atsisakė ištardamas „tai – Kurnėnų mokykla“. Tiesa, po Nepriklausomybės atkūrimo Lauryno Radziukyno vardas mokyklai vis dėlto buvo suteiktas. Paskutinius senatvės metus praleidęs Floridoje, Laurynas ten mirė 1966 metais. Po trejų metų mirė ir jo žmona Elena.
Džiugu tai, kad L. Radziukyno pradėtas smilkalų verslas gyvuoja ir dabar. Pavadintas „Genieco“ ir prekiaujantis „Gonesh“ prekės ženklo smilkalais. Jai vadovauja jau trečios kartos šeimos atstovas – John Radkins.
Kita liūdna istorija – dabartinis Kurnėnų mokyklos likimas. Šių dienų naujojo „sodybų tuštėjimo meto“ (aliuzija į J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, romaną apie tragišką karo ir pokario lietuvių gyvenimą – verta perskaityti teigiantiems, kad šiuo metu gyvename blogai) pasekmė – mokyklos uždarymas 2008-aisiais. Uždarymo istorija standartiška ir būdinga Lietuvai – kaime nebeliko gyventojų, nebeliko jaunimo, taigi, nebeliko vaikų, vadinasi, nebėra kam mokytis ir mokykla kaime nebereikalinga.
Kaip ir dažniausiai tokiais atvejai būna, planų būta didžiulių. Jau 2009-aisiais norėta įrengti muziejų su ekspozicija, vėliau buvo ir kitų planų. Deja, šiandien mokyklos pastatai nenaudojami. Tuščios rajono valdžios pastangos ką nors pakeisti galiausiai perpildė veiklių žmonių kantrybės taurę, todėl 2016-ųjų pabaigoje susikūrė Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos draugijos steigimo iniciatyvinė grupė. Nenorėjau lįsti ir plačiau gilintis į tolimesnes peripetijas, tačiau vėlesnės straipsnių antraštės, kaip „Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla tapo konflikto priežastimi tarp rajono valdžios ir gyventojų“ (iš FM99), nieko gero nežada. Iš tikro apmaudu, kad toks nuostabaus žmogaus pastatytas gerumo paminklas dabar lėtai nyksta. Beje, norint plačiau pasidomėti mokyklos istorija, galima pabandyti surasti 1996 metų Antaninos Urmanavičienės leidinį „Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklai 60“.
Yra aplink ir kitų lankomų objektų. Pavyzdžiui, besidomintiems literatūra verta aplankyti už 15 kilometrų, Mergalaukyje, esančias Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapines. Kodėl? Šių kapinių centre – leitenanto Ernsto Vurchės kapas. O jis – Valterio Flekso knygos „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ (Der Wanderer zwischen beiden Welten) pagrindinio herojaus prototipas. Tarpukario Vokietijoje ši knyga buvo išleista, skirtingais duomenimis, nuo 700 tūkst. iki 3 mln. kopijų tiražu. Nors dalis knygos skirta veiksmams Simno apylinkėse ir ji išversta net į latvių kalbą, deja, lietuviškai paskaityti jos nepavyks... Vos už trijų kilometrų nuo Kurnėnų mokyklos yra gero L. Radziukyno draugo, žymaus dailininko Antano Žmuidzinavičiaus muziejus Balkūnuose (įdomus faktas – A.Žmuidzinavičiaus paveikslas „Dzūkų kaimelis“ 2013 m. aukcione parduotas už „tik“ 185 tūkst litų).
Ir pabaigai – gera žinia. Alytaus rajono savivaldybė informuoja, kad nuo liepos 29 d. iki lapkričio 1 d. kiekvieną šeštadienį nuo 10 iki 17 val. lankytojams bus atvertos Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos durys. Vadinasi, turite retą progą pamatyti šį unikalų statinį ir iš vidaus. Verta, kol ten dar yra išlikusių autentiškų ir pačius mokyklos pradžios laikus menančių objektų.
Parengė: dr. Aurimas Rapečka, Vietovės.lt projektų autorius, „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“ (Lietuvai.lt) iniciatyvinės grupės narys.
Rengiant naudotasi „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“, Alytaus rajono savivaldybės, Gedimino Indreikos, prof. habil. dr. Albino Lugausko, Antaninos Urmanavičienės ir kitų surinkta bei viešai skelbiama informacija