Paskutinis įvykis, kuris privertė suabejoti, ar gyvename tikrai laisvoje šalyje, buvo verdiktas paskelbtas dainos „Šėtone, prašau“ autoriams. Jaunuoliai Vaidotas Grincevičius, Mantas Grincevičius ir Giedrius Sasnauskas buvo pripažinti kaltais, pagal Baudžiamojo kodekso 170 str. – dėl kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę ar kitokią žmonių grupę.
Jiems paskirtos nemažos piniginės nuobaudos, šį argumentą tikrai galima kvestionuoti. Dar visai neseniai visas pasaulis piktinosi žudynėmis Prancūzijoje, įdomu, ar teisėja būtų drįsusi nubausti ir Charlie Hebdo redakciją už kurstymą prieš religinę žmonių grupę?
Mastai ir situacija, aišku, skiriasi, bet pamatinės žmogaus laisvės turi būti ginamos visada. Šie jauni menininkai, kurių kūryba tikrai pralinksmino ne vieną, buvo nuteisti už patyčias ir skatinimą smurtauti prieš vaikus.
Dainoje „Šėtone, prašau“ tikrai galima išgirsti tokių dalykų, kurie galėtų atrodyti kiek žiaurūs, tačiau, manau, kiekvienas, išklausęs visą dainą, gali suprasti, kad tai yra ne kas kita kaip juodas humoras. Kūrinyje ne tik iškeliamos jaunosios kartos problemos, bet ir bandoma linksmai pažiūrėti į sprendimo būdus, juos hiperbolizuojant. Tad ar valstybėje, kur konstitucija užtikrina žmogaus žodžio ir minties laisvę, gali vykti tokie dalykai?
Šioje vietoje, kaip ir dažnai nutinka kitose situacijose, tiesiog trūksta protingo, sveiko, nešališko mąstymo. Dėl meninės vertės ir skonio niekas nesiginčija, tačiau, manau, savaime aišku, kad kiekvienas save gerbiantis, protingas ir atsakingas žmogus tikrai nepradės tyčiotis iš vaikų ir juo labiau prieš juos smurtauti, išgirdęs šią grotesko ir šaržo nestokojančią dainą.
Jeigu šiandien laikome save morališkai subrendusia šalimi, tai taip ir elkimės, priimkime meną tokį, koks jis yra. Galime jį peikti ir kritikuoti, tačiau jokiu būdu ne bausti už savęs kaip menininko ieškojimus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!