Pasakęs „sudie“ keletui draugų ir šeimos narių (su visais susitikti negalėjau – mano kepenys būtų to nesupratusios), išvykau į Rygą, į keltą, nugabensiantį mane į Vokietiją. Nenorėjau tranzuoti Lenkijoje dėl visų istorijų, sklandančių apie važiavimą pakeleivingomis mašinomis šioje šalyje.
Uoste sedėjau autobuse, į keltą vežusiame pėsčiomis atvykusius keleivius, ir plepėjau su vairuotoju. Jei praleisčiau visus nemandagius žodžius ir skundus apie valstybės ekonomiką, pokalbis būtų trumpas ir lakoniškas. Įlipau į keltą (tai – pirmas kartas didesniame nei dvylikos vietų laive), susiradau kėdę – nuostabu...Pradžioje svarsčiau - „ar aš iš tiesų vienintelis kvailys, pasirinkęs ekonominę klasę – nepatogią kėdę 34 valandoms?“. Bet ne, vėliau pasirodė ir daugiau taupančiųjų. Galvojau - „34 valandos šioje kėdėje – jūs tikriausiai kvailiai“ - ir su pasididžiavimu sėdėjau šalia.
Kelte aš sėdėjau, miegojau, valgiau ir nusprendžiau eiti link valgyklos. Sukaupiau visą drąsą ir nuėjau su tikslu - susipažinti su vairuotojais, galėsiančiais mane bent truputėlį pavėžėti. Nesu tikras, ar atrodžiau ne linksmas, ar pavojingas, bet atrodė, kad niekas nevažiavo reikiama kryptimi, ar nenorėjo manęs pamėtėti.
Na, mano išvaizda nebuvo pati geriausia – virš 100 kg, skusta galva ir tatuiruotės. Kad ir kaip ten bebūtų, valgiusieji vis tiek pakvietė prisėsti prie stalo. Niekad nepagalvočiau, kad žmogus, kurio darbas yra vairuoti, galėtų tiek daug išgerti. Iš esmės, beveik niekuomet nebuvau paklaustas, ar norėčiau alaus ar apskritai ko nors, alų man tiesiog davė. Alus po alaus ir aš buvau girtas jau pirmosiomis savo kelionės valandomis, to nė nenorėdamas ir už tai nemokėdamas (...). Po šventimo, laikas kelte seko ir visi pradėjo ruoštis išsilaipinimui.
Pirmas įspūdis – puikus: greitas autobusas nuvežė mus į terminalą, aplink - draugiški ir svetingi žmonės. Tai bent būdas pradėti kelionę! Latvijoje turėjau labai mažai laiko išsikeisti pinigus į eurus, tad maniau, kad padarysiu tai Vokietijoje. Ar kas nors galėjo įsivaizduoti, kad uoste nėra valiutos keityklos? Aš – ne... Taigi, stovėjau nepažįstamoje vietoje, su pinigais – latais, kuriais negalėjau pasinaudoti. Pirma mintis – nieko tokio, tiesiog eisiu į miestą. Kitas juokingas dalykas – į miestą autobusu gali nuvykti per 15 minučių, bet jei eini pėsčiomis, turi eiti per visą terminalo teritoriją, tik šiek tiek, apie 20 km. O autobusas – 5 minutės. Ir kainuoja 1,5 euro. Kurių aš neturėjau...Galvoje prabėgo mintis – turiu gauti eurų...Kaip, kur?! Ei, turiu cigarečių iš Latvijos! Kuprinėje! Galėčiau jas parduoti!
Taigi, bandžiau eiti prie žmonių, rūkančių prie terminalo įėjimo...Ir priešingai nei įprastai – „ar gali duoti cigaretę?“ – klausiau, gal norite šiek tiek nusipirkti? Turėjot pamatyti, kaip jie į mane žiūrėjo. Po pusantros valandos sutikau slovaką vairuotoją, kuris nekalbėjo nei viena kalba, kuria kalbėjau aš, bet mimikų, gestų ir tarptautinių žodžių pagalba gavau, ko norėjau, o jis gavo labai pigių cigarečių. Turėjau jas atiduoti pigiai, nes neturėjau kito pasirinkimo...Valio! Nuėjau į autobusą!
Kelios minutės ir aš jau mieste – nuostabu, puikus oras, šiek tiek kalbų, malonūs žmonės... Bet kol pasiekiau banką ir biblioteką, nuo kur galėčiau vykti toliau (plano neturėjau visiškai – nei kur, nei kaip, nei kada išvykti), džiaugsmas kartu su mano kojų stiprybe dingo. Kartu nešiausi apie 30 kg kuprinę...
Pasirinkau Hamburgo kryptį, taigi, nuėjau už miesto ieškoti paskutiniosios degalinės, nuo kurios galėčiau pradėti tranzuoti: Vokietijoje negali tiesiog eiti keliu ir stabdyti mašinų. Jei niekas tavęs nepervažiuos, jie iškvies „Kobra 11“, kuri pavėžės tave iki policijos areštinės.
Nuėjau į stotelę, pasigaminau „Hamburgo“ ženklą. Sėdžiu, laukiau – nieko. Na, kai kas – mane užklupo toks netikėtas ir stiprus lietus, kad peršlapau kiaurai. Sėdėjau toliau ir galvojau – tiek visko nutiko iki tol, kol niekas manęs nei nepavėžėjo... Taip nepasieksiu Didžiosios Britanijos iki mėnesio galo!
Praėjus šiek tiek laiko, maloni vokietė paėmė mane į savo automobilį – ji pasakojo, kad tranzuodavo, tad visada ima pakeleivius. Mane pavežė trumpai, tačiau ši sėkmė susitranzuoti mašiną psichologiškai reiškė taip daug. Išlipau kažkokiame miestelyje (vokiečių akimis – kaime). Taip...Gražu, išlipau iš mašinos ir einu link degalinės...Nesuspėjau, lietus mane pagavo. Ir vėl. O tai tik pirma diena.
Jaunas vyriškis paėmė mane į Hamburgą. Įsėdęs pagalvojau, kad lietus ir šaltis nebuvo taip jau blogai lyginant su jausmu sėdėti jo automobilyje. Jis buvo pusiau kurčias, lėkė 160 km/h, valgė maistą iš „Mc Donald's“ ir dainavo. Rimtai, visai nelinksma. Aš maniau, kad mūsų vairuotojai yra nutrūktgalviai, bet...Ne. Čia tokie dalykai kaip veidrodėliai ar posūkio signalai nėra būtini automobilio įrengimai.
Kad ir kaip ten bebūtų, jo dėka atsidūriau didelėje degalinėje, kur stovi bei miega sunkvežimių vairuotojai. Pasigaminau naują ženklą – „Brėmenas“. Šalia stovėjo sunkvežimiai, o jokios reakcijos... Vienas paskutiniųjų sunkvežimių vairuotojų buvo rusas. Jis išlipo ir priėjo paplepėti. Jis pakvietė mane kavos ir sumuštinių į savo automobilį. Šaunu.
Deja, negalėjau niekur su juo vykti, kadangi jis laukė nurodymų, kuria kryptimi važiuoti toliau. Ir tą darė jau tris dienas. Jis susisiekė su visais netoliese esančiais pažįstamais vairuotojais ir rado, kas mane galėtų pavėžėti iki Prancūzijos, bet tik kitą rytą. Jis pasiūlė likti sunkvežimyje, kadangi turėjo dvi lovas, bet pasakiau, kad mėginsiu sėkmę, o jei nepasiseks, grįšiu pas jį vėliau. Vairuotojas mane davė savo telefono numerį bei elektroninio pašto adresą ir pasakė, kad jei darbas Didžiojoje Britanijoje nebus geras, galėčiau su juo susisiekti - galbūt jis galės kažką pasiūlyti Maskvoje. Vairuotojas papasakojo, kad kelias kalbas mokantys žmonės yra reikalingi, o kadangi kalbu penkiomis kalbomis, būtų verta pamėginti.
Pajudėjau toliau, vėl pasigaminau ženklą, bet šįkart tikslas – didesnis. Tiesiai ženkle parašiau – Nyderlandai, Prancūzija, Didžioji Britanija. Ir...Taip! Mane sutiko pavežti! Sunkvežimio vairuotojas iš Vokietijos važiavo daugiau ar mažiau tinkama kryptimi, bet turėjo užsukti į Kelno oro uostą...Jis sakė, kad nuo ten eismas itin intensyvus, taigi neturėtų kilti problemų keliauti toliau. Po valandos ar dviejų laužyta anglų kalba paklausiau, iš kur jis kilęs. Rusija. Taigi, „švaria“ rusų kalba pasakiau, kad jei nori, gali su manimi kalbėtis rusiškai. Tuomet pasijuokėm iš mūsų abiejų. Laikas ėjo juokaujant per raciją ir linksminantis su kitais vairuotojais – išgirdau tiek daug smagių istorijų...
Galiausiai atsidūrėme oro uoste. Negalėjau ten patekti, nes nesu vairuotojas. Būčiau turėjęs laukti lauke dvi valandas, tačiau mane vežęs vyriškis pasakė, kad esu antrasis vairuotojas. Taip, žinoma, antrasis vairuotojas, kuris nė neturi B kategorijos teisių.
Susitikęs su šiuo vyru supratau tikrąjį rusų svetingumą. Negalėjau prisiliesti nė prie vienos savo cigaretės, maisto ar gėrimų, jis sakė, kad esu svečias ir imsiu ar valgysiu viską, ka jis. Malonu, tačiau nepatogu. Po dviejų valandų skambinėjimo savo bičiuliams, jis rado, kas mane vežtų kitą rytą, tad likau jo sunkvežimyje per naktį. Niekad nemanau, kad čia lova gali būt tokia patogi ir maloni...Žinoma, taip galėjo būti ir dėl nuovargio, bet vis tiek...
Ryte jis mane pamėtėjo iki stotelės, kur turėjau laukti jo draugo. O Dieve, jis mane aprengė ir paruošė, tarsi būčiau jo sūnus ir eičiau į Rugsėjo 1-osios šventę. Jis man davė mėsos, gėrimų, užkandžių, peilį, praktiškai viską ir tiek daug, kad pakaktų iki kelionės pabaigos, net jei eičiau pėsčiomis.
Bet vėl – nenorėjau sėdėti, tad mėginau sėkmę ir man vėl pavyko! Sustojęs žmogus buvo tipinis vokietis. Jokių linksmybių, plepalų, vienintelis dalykas, kurį girdėjau, buvo navigacinė įranga. Spėju, be jų vairuotojai visiškai negalėtų rasti kelio, nes praktiškai visos mašinos ją turėjo.
Nuvažiavau į Acheną, miestą, kuris yra įsikūręs kampe prie Vokietijos, Belgijos ir Nyderlandų. Padėkojau vyriškiui ir nuėjau į degalinę. Geriausią vietą, kur galiu būti. Neįtikėtina, bet kol sėdėjau ir valgiau, prie manęs priėjo moteris ir pasiteiravo, ar tranzuoju. Atsakius teigiamai, pradėjome kalbėtis ir paaiškėjo, kad ji važiuoja į Didžiąją Britaniją, į Škotiją. Kokia tikimybė, kad tave pavežtų iš Acheno praktiškai ten, kur man ir reikia, nė nepasidarius ženklo ar nestabtelėjus?!
Taigi, ji pasiėmė mane su savimi. Dar geriau – kai įlipome į keltą, net neturėjau mokėti, kadangi ji mokėjo už apkrovą, ne keleivius, tad pasodino mane į mašiną. Daviau jai 20 eurų – pusę sumos, kurią būčiau sumokėjęs už bilietą (ji iš pradžių jos atsisakė).
Kalbėjomės su ja – moteris buvo vokietė, tad naudojome vokiečių kalbą. Vėlgi, kai ji išsiaiškino, kad moku daug kalbų, pasiūlė man darbą savo šeimos kompanijoje, užsiimančioje tarptautiniais pristatymais. Ji netgi pasiūlė vykti kartu su ja – ji apgyvendintų mane svečių namuose...Tuo metu neturėjau vairavimo teisių. Nepasisekė, nes jei būčiau turėjęs, būčiau sutikęs su pasiūlymu ir šiuo metu jau būčiau matęs pusę žemės rutulio.
Ji išleido mane degalinėje netoli Liverpulio, kur ir vykau. Galiausiai davė 20 svarų - taip, kadangi dabar turėjau eurų, o ne Didžiojoje Britanijoje naudojamų svarų. Taigi, ji pervežė mane per Lamanšą, pasiūlė man darbą, atidavė pinigus, jai duotus už keltą. Jeigu atvirai, ji davė net daugiau, nes svaras yra brangesnė valiuta.
Antra valanda nakties. Praktiškai visiškai tuščia degalinė...Bet aš netoli! Labai netoli! Norėjau pažiūrėti kaimelio, į kurį turiu nuvykti, pavadinimą ir...Telefonas išsikrovė. Gerai, kad prisiminiau pavadinimą. Ne visai tiksliai, bet kažką panašaus.
Išgėriau kavos, suvalgiau sumuštinį ir pamačiau pagyvenusį vyrą. Priėjau prie jo ir paklausiau, ar važiuoja Liverpulio kryptimi, pasakiau, jog turiu nuvykti į miestelį pavadinimu „Skelmersdale“ (tai tikrasis pavadinimas, nė neįsivaizduoju, kokį pasakiau jam). Jis atsakė, kad ten gyvena, bet manęs pavežti negali, nes šiuo metu dirba, o darbo metu jam uždrausta vežioti keleivius. Buvau toks laimingas, sužinojęs, kur jis gyvena, bet mano viltys sužlugo po to, kai jis pasakė, kad negali manęs paimti. Be telefono, tikslaus adreso, vidury nakties, tuščioje degalinėje...O aš taip arti! Sunku apibūdinti jausmą, kai žemėlapyje - taip arti, o tą akimirką atrodė - taip toli.
Panašu, kad vyriškis tai pamatė mano akyse, ir pasakė – gali važiuoti su manimi, bet turėsi palaukti netoliese mano darbo, kol baigsis pamaina. Atsakiau, kad galiu laukti ir valandas, jei žinau, kad pasieksiu savo kelionės tikslą.
Jis nusivežė mane į savo darbą, atidavė sunkvežimį, o aš jo laukiau... Po pusantros valandos vairuotojas atėjo manęs pasiimti, paskolino savo telefoną SIM kortelei įsidėti – kad galėčiau pažiūrėti, kokiu adresu turiu vykti. Jis privežė mane taip arti prie namo, kur gyvena mano brolis, durų, kad aš net galėjau girdėti jį knarkiant. Rimtai, jis atvežė mane dešimt metrų nuo durų, pro kurias turėjau įeiti.
Buvo prieš 5 ryto, tad nenorėdamas trukdyti žmonių, sėdėjau prie durų keletą minučių, kol įsijungė šviesos. Pabeldžiau į duris. Jiems atidarius pasakiau – „sveiki, esu Ivaro brolis, atvykau iš Latvijos...Tranzuodamas“. Jų akių žvilgsnis pasakė viską, ką jie apie mane galvojo.