(...) Vieta, kurioje gyvenau, buvo nedidelis miestelis, kur buvę kaliniai ir iš pašalpų gyvenančios jaunos mamos buvo įprastas dalykas. Ant mūsų kaktų buvo parašyta - „ne vietinis“ arba „svečias-darbininkas“. Sutemus būdavo pavojinga nueiti iki artimiausios parduotuvės, kadangi vietiniai slampinėdavo aplink su lazdomis ir grandinėmis vien tam, kad muštų žmones dėl jų tautybės. Liūdniausia tai, kad...Nežinau, ar tai lėmė aplinkybės, kodėl buvome ten, bet mes – užsieniečiai (latviai, portugalai, ispanai, lietuviai, lenkai ir t.t.) pešdavomės tarpusavyje.
Mano galva, turėjom laikytis drauge ir vienas kitą paremti. Pašėlęs pavyzdys – likus dviem dienoms iki mano atvykimo, lietuvis vaikinas įsilaužė į latvių namą, visus sumušė, pavogė nešiojamus kompiuterius ir t.t...Sienos ir lubos buvo padengtos krauju. Po kiek laiko latviai pasielgė taip pat. Jaučiau gėdą ir liūdesį, kad mes – broliai – pykstamės tarpusavyje. Nežinau, kokia buvo šio ginčo priežastis, kas jį pradėjo, bet jei atvirai, man tai nerūpėjo. Tai tapo pasų kova.
Tą akimirką, kai pradėjau galvoti, kad normalu miegoti su geležine lazda lovoje ir peiliu po pagalve (taip, mūsų name gyveno keli išprotėję vaikinai, turintys daugiau problemų, nei per didelis girtavimas; kartais atrodė, jog jie ten tik tam, kad užsidirbtų kitam buteliui), atsistojau, iškračiau iš galvos blogas mintis ir pasakiau savo broliui - „gana, noriu iš čia dingti“.
Po dviejų ar trijų dienų radome kažką, kas galėtų padėti rasti darbą pietrytinėje Didžiosios Britanijos dalyje. Susikrovėme daiktus ir palikome namą. Tiesą sakant, neturėjome jokių minčių, ko tikėtis ir kam ruoštis, tiesiog ėjome.
Išėjome iš namo, pasukome pagrindiniu keliu su viltimi rasti degalinę. Paėjome kelis kilometrus ir „ups“... Greitkelis (kelias, kuriame negalima tranzuoti). Kiek pastovėjome bandydami ką nors sustabdyti. Nesėkmingai...Nuėjome kita kryptimi – per visą miestą, tikėdamiesi, kad eismas kita puse bus judresnis (šią akimirką vienintelis svarbus dalykas buvo iš ten dingti).
Kitoje pusėje radome degalinę, kur sėdėjome apie dvi valandas, tačiau ir vėl – jokios sėkmės. Galvoju - „taip gerai pažįstu šį jausmą, visai neseniai taip linksminausi, dabar vėl?!“. Grįžome į pirmąją vietą, kur tranzavome, ir paėjėjome tris metrus už greitkelio ženklo. Neilgai trukus atvažiavo policija. Jie palydėjo mus tris metrus atgal iki ženklo, parodė į jį ir tarė – kiek norit, likit čia, bet nė žingsnelio į priekį. Tarp kitko, policininkas buvo malonus, jo tėvai – lietuviai, jei neklystu. Mums pasidarė taip nuobodu, kad pradėjom kvailioti su kartonine lenta
Tai taip pat nesuveikė, tad nusprendėme iš šios juodosios skylės, kur, tiesiogine to žodžio prasme, jautėmės įstrigę, išvažiuoti autobusu. Nuėjome jo ieškoti į stotį. Mums nerūpėjo, kur jis važiuos, svarbiausia – iš ten, tad tiko pirmasis rastas. Mūsų laimei, jis vyko mums tinkama kryptimi, mes išlipome...Kažkur. Žiūrėjome į žemėlapius, planavome kur ir kaip nuvykti, kol visa tai neteko prasmės – niekas mūsų nevežė.
Taigi, nusprendėme (štai „gudrioji“ dalis) tiesiog eiti į priekį ir bandyti susistabdyti mašiną. Durniai, jei atvirai. Niekas, turintis bent kiek proto ir tranzavimo patirties, nepalieka miesto, stoties ar bet ko kito tam, kad eitų nepažįstamu keliu, nežinoma kryptimi.
Taigi, ėjome. Jei pamenat, turėjau gana didelį krepšį. Viena iš minčių, kuri mane įkvėpė, buvo „kaip būtų juokinga, jei mergina turėtų susikrauti visus savo daiktus ir leistis į panašią kelionę. Kiek daug krepšių“. Manau, kad mano vaizduotė jau nuėjo per toli (net nežinau, kaip tai apibūdinti) - kad aš galvočiau tokią nesąmonę...Bet tai padėjo, prajuokino ir mano brolį.
Pasiklydome – nebaisiai ir ne daugybę kartų. Per 24 valandas – tris kartus ir papildomai nuėjome kokius dvidešimt kilometrų. Kitą naktį atsidūrėme degalinėje – net neįsivaizduoju, kur ir kaip, nes galva jau „nebeveikė“ ir ėjome tiesiog mechaniškai.
Prisėdome ant krašto, nusipirkom pigiausio vandens apsiprausti, nes jau smirdėjom. Labai stipriai. Po pusvalandžio sėdėjimo ir juokimosi iš savęs pačių, išmėginau sėkmę su autobusiuko vairuotoju. Spėkit ką?! Sėkmė. Malonus vyras (deja, pamiršau jo vardą) buvo muzikantas, važiuojantis iš Škotijos į Londoną – būtent ten, kur reikėjo ir mums. Bet, kaip visada, yra „bet“ - jis važiavo tik pusiaukelę, nes jam reikėjo miego. Bet mums tai būtų buvusi pusiaukelė – pirmoji pusė, bet vis tiek!
Įlipome į autobusiuką ir nuvažiavom. Kalbėjome su vairuotoju apie mus, jį, darbą Jungtinėje Karalystėje, kitus dalykus ir laikas tiesiog lėkė. Mano brolis (kadangi jo anglų kalba nebuvo labai gera, kalbėti jis negalėjo, tik miegojo) atsikėlė supratęs, kad pasiekėme vairuotojo nakvynės vietą ir kad mums tai ir vėl reiškią kelią.
Nepasakęs nė žodžio, vairuotojas pravažiavo savo stotelę – viešbutį – ir vairavo toliau. Paklausiau - „ką darai?“. Jis atsakė - „kadangi buvau vienas, planavau miegoti, bet dabar turiu šaunius pakeleivius, galiu važiuoti ir visą kelią nemiegodamas, labai įdomiai šnekamės“. Tuo metu „netyčia“ bakstelėjau broliui su alkūne ar keliu, kad jis nemiegotų... Nenorėjau būti nemaloniu, tiesiog pavydas, kad jis miega, o aš turėjau palaikyti pokalbį, vedantį mus arčiau Londono.
Pasiekę Londoną, pirmą kartą pamatėme miestą. Pradžioje tiesiog atėmė kvapą...Vairuotojas paklausė, kur norime išlipti, o mes atsakėme – Londone. Tai jį prajuokino. Dabar, kai ten pabuvojau ir kai ką žinau, aš irgi nusijuokčiau. Jis paklausė, ar yra kas nors, ką norėtume pamatyti, atsakėm - „taip, Big Benas ar Londono akis“. Nežinau, kaip toli jam teko nuvažiuoti, tačiau, manau, visai nemažai, kad nuvežtų mus ten. Jis paliko mus pačioje „Londone akies“ apačioje. Palinkėjęs sėkmės, mainais už jo pagalbą, jis paprašė mūsų padėti tam, kam reikia pagalbos.
Iki autobuso buvo likusios kelios valandos, vieta, iš kurios atvykome, ir nueiti kilometrai atrodė kaip maža kelionė, kurios mums reikėjo. Vaikščiojom pirmyn – atgal naktiniame Londone, dairėmės ir ėjom link stoties. Sėdėjome autobuse ir...Nežinia, po kiek laiko, buvome ten. Manau, užmigau iškart, kai tik sėdyne paliečiau autobuso kėdę.
Pasiekėm tikslą ir viskas, ką beliko padaryti, buvo rasti draugo duotą adresą. Padarėm tai, pasibeldėm į duris ir... Nieko nebuvo namie. Maniau - „šaunu, dabar jau tikrai darosi labai įdomu“. Prieš jaudindamiesi, nusprendėme pavalgyti ir pailsėti, kadangi vidutiniais apskaičiavimais nuėjome per 70 kilometrų per mažiau nei dvi dienas. Sunkiai apsikrovę.
Taigi, padarėme tai ir užmigome. Mus pažadino juokas – žmonės grįžo namo ir galėjo mus įleisti. Ir – kelionė baigėsi, o mes nenustojome svarstyti – sėkminga ji buvo, ar nesėkminga, teisingas sprendimas priimtas, ar ne – nieko nežinojom. Tik kad atsidūrėme pradžios taške. Ir vėl.