Kas yra „laukinė medžioklė“?
Tai naktinės žvalgybos klasikinis žaidimas, kurio metu ypač apribotoje teritorijoje grupė žaidėjų per labai trumpą laiką (pagal standartus – dešimt minučių) turi surasti vieną nuo jų besislapstantį priešininką.
Gal galite plačiau?
Sakykim, iš viso yra dešimt žaidėjų. Žaidimo erdvė – miškas. Iš pradžių paruošiamas vadinamasis „ringas“ – kokia nors juosta ar virve aplink medžius apjuosiama nedidelė teritorija. Standartas – dvidešimt metrų ant dvidešimties.
Devyni žaidėjai yra „medžiotojai“, o dešimtasis – „auka“. „Auka“ gauna penkias minutes, per kurias turi pasislėpti „ringe“. Primenu, viskas vyksta naktį...
Po penkių minučių į „ringą“ pasipila „medžiotojai“. Kiekvienas jų su savimi turi žibintuvėlius, prožektorius. „Medžiotojų“ tikslas – rasti „auką“ per dešimt minučių. „Aukos“ tikslas – išlikti nerastam. Iš „ringo“ išeiti negalima.
O kas vyksta toliau?
Pasibaigus partijai, visi žaidėjai palieka „ringą“. „Auka“ tampa kitas žaidėjas. Turbūt kils klausimas, o kokia viso to prasmė? Prasmė paprasta – išlikimo įgūdžių treniruotė. Taip pat ir paieškos įgūdžių treniruotė. Abiem atvejais – puiki treniruotė.
Kam rekomenduotumėte tokias treniruotes?
Bet kuriam žmogui. Tiek jaunam, tiek senam. Tiek vyrui, tiek moteriai. Naktinė žvalgyba – sportas. Dažnam mūsų įprasta bumbėti – „o kokia viso to prasmė?“ Naktinė žvalgyba – vienas iš prasmingiausių sporto šakų apskritai. Ji lavina išlikimo įgudžius. Norite padidinti savo galimybes išlikti šiame, kartais žiaurokame pasaulyje? Pirmyn, naktinė žvalgyba laukia.
Ko reikia, norint išbandyti „laukinę medžioklę“?
Bent trijų draugų, kelių žibintuvėlių ir kokios nors juostos ar virvės „ringui“ pažymėti. Tokio žaidimo praktikai nereikia net miško. „Laukinę medžioklę“ galite žaisti net ir gatvėje – tiesiog reikėtų atitinkamai padidinti „ringo“ teritoriją arba sumažinti laiko limitus – kad „aukai“ išliktų galimybė laimėti.
Koks jausmas būti „auka“?
Maloniai baugus. Nors žinai, kad realiai niekas negrasina tavo gyvybei ar sveikatai, bet visgi braunantis į tamsą ir bandant kuo skubiau (ir tyliau) susirasti slaptavietę apninka kurį laiką neišnykstantis drebulys. Šis drebulys turi polinkį peraugti į malonų palengvėjimą, kai pasibaigia slėpimosi limitas ir „medžiotojai“ nesuranda tavęs. Tada su džiaugsmu iš lendi iš slėptuvės ir sušunki: „chebra, pralošėt, laikas naujai partijai“. Dėl tokių akimirkų verta gyventi.