Loreta Sungailienė renginį pradėjo pokalbiu apie tarmių reikšmę ir svarbą. Ji pabrėžė, kad lietuvių kalba yra viena seniausių ir sudėtingiausių išlikusių indoeuropietiškų kalbų. O dar mūsų kalba yra turtinga tuo, jog turi tarmes, patarmes, šnektas ir pošnektes. Tai tokios kalbos atmainos, kurios yra skirtos mums bendrauti tarpusavyje buityje, papasakoti, ką jaučiame, ką esame patyrę, išreikšti savo emocijas. Tarmės išskirtinumas, savitumas yra mūsų didelis turtas. Ir ne tik šiemet turime laikytis šios nuostatos. Turime suprasti, kad kalbėti tarmiškai – tai nėra prastumo ženklas, tai nėra blogai. Tarmė – tai kalbos turtas, tai gyvenimo kalba. Ir kuo daugiau žmonių tai supras, tuo labiau prisidėsime prie tarmės išlikimo.
Kadangi abu svečiai yra tikri žemaičiai, tai kelionę po etnografinius regionus pradėjo būtent nuo Žemaitijos. Loreta gimė Skuode, Žemaitijos pakraštyje, kur visi šneka dounininkų kalba, priklausomai nuo to, kaip ištari žodį „duona“. Vaidas iš Raseinių, kur yra sakoma „dūna“ – dūnininkų kalba.
Pailiustruodami savo pasakojimą tarmiška kalba ir tarmiškai atliekamomis dainomis, Loreta ir Vaidas pademonstravo, kaip egzotiškai ir nesuprantamai gali skambėti lietuvių kalbos atmaina. Kai Loreta persijungia į tarmišką kalbą, pasikeičia jos balsas, kalbos maniera, net elgesys.
Svečiai papasakojo apie žemaičių tradicijas, apie pavardžių išskirtinumą, skaitė profesorės Viktorijos Daujotytės žemaičių tarme parašytus eilėraščius.
Loreta Sungailienė dainuoja nuo vaikystės. Ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be dainos. Lankė muzikos mokyklą, vėliau Palangoje pradėjo lankyti folkloro ansamblį ,,Mėguva“. Čia išmoko daug žemaitiškų dainų. Iš meilės ir aistros folklorui kilo noras studijuoti etnomuzikologiją. Studijų metu ir vėliau tyrinėjo žemaičių liaudies dainas, parašė nemažai mokslinių darbų. Loreta yra knygos „Kupole rože“ bendraautorė, kompaktinės plokštelės „Kupole rože“ sudarytoja. Tačiau greta mokslinės veiklos visada buvo ir dainavimas. Tik atvažiavusi į Vilnių įkūrė akademinės žemaičių bendruomenės ansamblį „Virvytė“. Iki šiol yra jo meno vadovė. Dabar tai jaunų šeimų ansamblis. Ansambliečiai ne tik koncertuoja, bet ir leidžia laisvalaikį kartu, švenčia gimtadienius, būsimųjų mamų palydėtuves, vasarą organizuoja stovyklas, į kurias suvažiuoja šeimomis. Jų vaikai auga su daina. O folkloras yra puiki galimybė susipažinti su gimtąja tarme.
Loreta domisi ne tik liaudies dainomis, ji labai mėgsta džiazą, o jos favoritė yra Marina Granovskaja, kurios atlikimo stiliumi ji žavisi. Svečiai apžvelgė ir kitus Lietuvos regionus. Pasakojo apie aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ypatumus. Pažymėjo, kad aukštaičių folkloro išskirtinumas yra sutartinės, kurių niekas pasaulyje neturi, tik yra panašumų Balkanuose ir Afrikos gentyse.
Visi kartu bandėme dainuoti sutartinę ir kitas dainas, minėme tarmiškai skaitomas mįsles. Renginyje dalyvavo ir Lentvario kolektyvai: Lentvario pradinės mokyklos šokių kolektyvas ,,Spindulėlis“ , vadovaujamas Rimutės Blikertienės ir folkloro ansamblis ,,Klevynė“, vadovaujamas Ingos Okuškienės. O renginio pabaiga priminė ,,Duokim garo!“ varžytuves. Visi šoko ratelius, sukosi polkos žingsniu.
Renginys paliko didelį įspūdį lentvariečiams, jie džiaugėsi Loretos Sungailienės pakvietimu į „Duokim garo!“ filmavimą. O Loreta ir Vaidas linkėjo visiems skleisti pagarbą tarmei, kalbėti tarmiškai šeimoje, nes tai ir yra pagrindinė gimtosios kalbos mokykla. Renginį rėmė LR Kultūros rėmimo fondas.
Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Lentvario filialo vedėja Kristina Mečkovska