Lietuvaitė Kinijoje. Pasivaikščiojimai Makao

Kartais (neretai) taip atsitinka, kad norisi pabėgti iš Kinijos, bent trumpam atsiplėšti nuo 24/7 girdimo triukšmo, įkvėpti grynesnio oro gurkšnį ir tiesiog pailsėti. Tokį stiprų poreikį išgyvenau ir aš, prieš mėnesį ir esu labai dėkinga savo tėvams, kurie mane palaikė ir padovanojo man Makao „get-away“ (liet. pabėgimas)!

Internete pavarčiau geltonų namų ir gražios architektūros, tuščių gatvių nuotraukas, ir supratau, kad Macao - ta vieta, į kurią man būtinai reikia važiuoti. Taigi, nusipirkusi bilietus po kelių dienų ir išskridau. Visiškai nesiruošiau, nusileidus dar nežinojau nei kur apsistosiu, nei kur eisiu ar važiuosiu, todėl vaikščiojau ir autobusais važiavau tiesiog iš intuicijos. Tai ir visą mano kelionę geriausiai gali nupasakoti nuotraukos, nes vaikščiodama negalvojau nei apie miesto/valstybės pajamų šaltinį (kazino), nei apie jo istoriją (portugalijos uostas, piratai ir t.t.), o tiesiog šmirinėjau aplinkui ir ilsėjausi.

Aišku, su geru oru man „sekėsi“, tačiau oro prognozę mačiau iš anksto, todėl į 30 laipsnių karštį atvykau su botais ir galėjau džiaugsmingai šoliuoti per balas net lyjant.

Labiausiai man patiko tai, kad miestas yra tiek kiniškas, tiek europietiškas. Ir eidamas gatve staiga tiesiog patenki į Europą, o paskui ir vėl sugrįžti į Kiniją.

Garsiausias Macao monumentas - Šv. Pauliaus katedrosasado griuvėsiai.

O už trijų minučių esančioje gatvelėje - nei turistų, nei žmonių, tik paprastas, bet labai gražus gyvenimas: su žmonių auginamais vėžliukais, paukščiukais ir daugybe augalų.

Portugalai Macao pavertė tikra krikščionybės sostine Azijoje, bažnyčių turbūt ne mažiau nei Vilniuje. Kartais labai pasiilgstu mūsų bažnyčių - juk bene visas išvaikščiojau mokydamasi gidų kursuose. O Šanchajuje bažnyčios šaltos, jų sienos tuščios, o vietiniai kinai neturi išugdytos pagarbos maldai, todėl kartais bažnyčioje jautiesi kaip „ant praėjimo“ - žmonės stumdosi, garsiai šnekučiuojasi, ir nelabai žino, ko ten atėjo.

Kažkada turėjome labai įdomų pokalbį su australu budistu vienuoliu Zhi Sheng, kuris sakė, kad užsienyje budizmas dar neprigijo vien todėl, kad nėra nė vienos budos, kuri būtų užsienietiškų veido bruožų. Juk buda - tai tik įvaizdis, todėl labai keista, kad vakariečiai budą vaizduoja kaip azijietį. Vaikščiodama po muziejus Macao galvojau, kad krikščionybė turbūt irgi yra panašioje padėtyje, nes visos statulėlės įkūnijo vakarietiškų bruožų šventuosius.

Čia yra biblioteka. Su specialiai sukurtomis erdvėmis pavėsyje, vijoklių arkadomis ir geltonomis sienomis. Jei Šanchajuje būtų tokia biblioteka, turbūt vien ten ir mokyčiausi.

Vienas dalykas, ko labai labai pasiilgstu Šanchajuje - tai jūra, juk pati esu klaipėdietė. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl norėjau į Macao, o ne kur kitur. Taip ir sėdėjau prie jūros valgydama egg tart’ą (liet. pyragėlis su kiaušiniu) ir stebėdama besimaudančius filipiniečius.

Keistas dalykas apie Macao - tai, kad hosteliai (nakvynės namai - DELFI) egzistuoja tik 2, ir būtina bent 10 d. prieš prašyti leidimo apsistoti hostelyje, kitaip būtina imti viešbutį. Man taip ir teko padaryti. Kadangi tuo metu buvo darbo dienos išeiginės, kainos buvo pakeltos ir už tokį dailų keliasdešimt metų nerestauruotą kambarį man teko „pakloti“ apie 140 Lt už naktį.

Nuotraukos iš kelionės - žemiau:

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!