„Tadas Blinda: Pradžia“ kūrėjų trupė su savo nauju projektu bando įrodyti, kad Lietuvos kinas ne tik klesti, tačiau ir kad jam atsiveria platūs ateities horizontai, kurie leis nacionaliniams projektams pakliūti į tarptautinę kino rinką.
Apie ką mes čia…
Po nenusisekusio koncerto viename iš Vilniaus barų, „Pankas“ atsibunda ir prieš save pamato mažą, mielą mergaitę, kurį teigia, kad yra jo dukra. Nepriėmęs rimtai mergaitės žodžių, vyras tampa jos persekiojimo objektu. Galiausiai, supratęs, kad niekaip neatsikratys mažos įkyruolės, muzikantas nusprendžia ją nuvežti pas jo mamą. Taip prasideda ilga, pilna nuotykių kelionė, pakeisianti jo ir mažosios Gerdos gyvenimą.
Kūrinys
Kaip ir visada, pasirodant naujam lietuvių filmui, į jį žiūriu skeptiškai. Turiu savų priežasčių, kurios neleidžia tikėtis stebuklų iš nacionalinio kino, bet kartais tenka pripažinti, kad tai gana geras nusiteikimas prieš bet kokio lietuvių filmo peržiūrą. Šįkart taip pat nebuvo daug vilčių, kad filmas nustebins, ir jis kaip tik tą ir padarė (...).
Tai išties šiltas, ganėtinai protingai papasakotas, naivus, bet ir šviesus mūsų šalies kino „atstovas“. Šiais metais pasirodė išties nemažai įdomių ir ganėtinai gerų projektų – „Santa“ ar „Redirected“, nors ir buvo nusivylimų, pavyzdžiui, „Rūsys“. Ši juosta skiriasi nuo visų anksčiau sukurtu filmų, ypač nuo tų, kuriuos prodiusavo Žilvinas Naujokas. Tai nėra šlykščiai buka komedija, tai nėra depresijos apimtas pasakojimas – tai tiesiog optimizmu kvepianti kelionė po žmogiškų jausmų galią.
Filmas, kaip jau ir minėjau, pasižymi naivumu, tačiau to kartais ir reikia žmonėms, kad pamatytų šviesesnes gyvenimo akimirkas, o ne vien rutina apimtą pilką realybę bei bėdas. Visos juostos metu galime stebėti vieno nepaklusnaus charakterio žmogaus metamorfozę, kuriam taip buvo reikalingas geras spyris į tarpukojį dėl savo gyvenimo būdo. O tuo spyriu dažniausiai būna šeima, vaikai, meilė.
Šitame filme viskas sukurta pagal senąjį romantinių filmų receptą – blogis nugalimas, žmogus pakeičia savo požiūrį į gyvenimą, visi laimingi. Tačiau gyvenime taip retai būna, ką ir parodo mums filmo režisierius.
Kitas svarbus filmo akcentas – vaikų požiūris į gyvenimą bei tėvystės jausmo apraiškos žmoguje, kuris netgi savimi negali pasirūpinti. Tai išties malonūs akims vaizdai ir kupinos kuriozinių situacijų siužeto akimirkos.
Bežiūrint filmą pajunti, kad vaikai ir jų šypsena – tai didžiausias turtas. Taip pat galima pajausti liūdesį, šiokį tokį nerimą dėl vaiko, kuriam nereikia aukso kalnų, kuriam reikia šilumos, apkabinimo, gero žodžio. Netgi šios gana sunkios temos įvyniojamos į pozityvų apvalką. Filmas netgi, sakyčiau, yra pamokantis – mokantis gėrio, mokantis mylėti, mokantis perlaužti savo principus, mokantis pasikeisti į gerąją pusę. Kažkokie „Žvaigždžių karai“ gaunasi, bet tas ir gerai.
Kuriama be rimtesnių užuominų apie gyvenimą, galima įžvelgti ir patį nuotykį. Rodomos gyvenimu besidžiaugiančių žmonių emocijos, kurios sudaro kontrastą tam, ką buvo galima pamatyti per penkias pirmąsias filmo minutes – purvą, narkotikus, alkoholį arba tiesiog žlugusio ir amoralus žmogaus portretą. Beje, kalbant apie visą purvą, tai tie, kas vesis vaikus ar paauglius į kiną, nebijokite – filmas turi dvi versijas: švelnesnę, kurioje nebus jokių ištvirkavimų ar net keiksmažodžių, bei aštresnę, kurioje bus galima pamatyti visą kino kūrėjų matomą viziją bei atskleistų personažų nekoreguotus portretus.
Tiesa, kalbant apie personažus, galima tik pagirti kino kūrėjus. Jie sugebėjo sukurti tikrai įdomius, gal šiek tiek nuvalkiotus (vis dėlto tokia tema ne pirmą kartą kino ekranuose pasirodo), tačiau patrauklius akims veikėjus, kurie „veža“ viso filmo rodymo laiką. Viskas – nenuobodžiai, linksmai, šelmiškai ir šiltai.
Juosta labai primena Sofios Coppolos 2010 metų filmą „Kažkur tarp ten ir čia“ kopija, bet, kaip visi žinome, dabar sukurti originalų projektą yra beveik neįmanoma, ypač kalbant apie Lietuvos kino padangę.
Vertinant filmo „Pakeliui“ turinį, tenka pripažinti, kad juosta išties maloniai nuteikianti – nors ir yra liapsusų, jos peržiūra prabėga kaip akimirka. Tai stebina, nes pirmu savo „blynu“ režisierius sugeba puikiai pažaisti su žiūrovais, nepriversdamas jų nuobodžiauti ar laukti filmo pabaigos. Be abejo, filmą rekomenduoju pamatyti visiems – ir mažiems ir dideliems, o geriausia jį aplankyti su visa šeima.
Techninė juostos pusė
Juosta malonu žiūrėti ne tik dėl visai smagaus ir lengvo scenarijaus, tačiau ir dėl švelnių muzikinių kūrinių, kurie padeda maloniai praleisti laiką kino salės kėdėje. Žinoma, viena iš filme grojančių dainų priverčia nusišypsoti. Kokia tai daina ir kas ją atlieka? Tegul tai būna staigmena, tačiau tai tikrai bus pastebėta.
Garso takelis primena vientisą, ilgą muzikos albumą, kurio nenusibosta klausytis, kuris tinka visur, ypač kelionei. Operatoriaus darbas, deja, ne toks pagirtinas. Vienintelė šviesi operatoriaus darbo akimirka – kraštovaizdžiai ir kelionės akimirkos. Kitos scenos nufilmuotos labai nekokybiškai, be jokių vizijų, lyg žiūrėtum „neskanų“ lietuvišką serialą. Pradžioje, kai parodomas Mantas ir jo koncerto pradžia, viskas lyg ir gerai, bet pasibaigus šiai scenai, prasideda erzinantis akis kameros šou.
Filmo montažas neblogas. Išties labai retai tai sakau apie lietuviškus filmus, tačiau istorijos vystymasis buvo sulipdytas gerai. Sklandžiai vystėsi personažų likimai, jų veiksmai buvo parodyti iš įdomių perspektyvų, bet, svarbiausia, kad kūrėjai sugebėjo juos atskleisti.
Garso montažas vidutiniškas, kartais pernelyg garsiai buvo leidžiama muzika, kitais atvejais ji buvo pritildyta. Šis mažas liapsusas netrukdė peržiūrai, tačiau, žinoma, būtų geriau, jeigu garsas būtų tolygus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dažnai kriktuoju lietuvių pasirodymus kine, bet yra už ką – teatrinė ir nenatūrali vaidyba, kuri gadina bet kokį filmą. Šį kartą gal ne tiek susižavėjau, bet buvau labai nustebintas pagaliau pamatęs Mantą Jankavičių jam tinkančiame amplua. Ir taip, jis pagaliau parodė, kad ir vaidinti gali. Ne Oskaro verta vaidyba, bet tikrai didelis žingsnis į priekį palyginus su medine „Valentinas vienas“ vaidyba.
Žinoma, viso filmo metu teko matyti ir nenatūraliai perteiktas emocijas, tačiau čia ne aktoriaus, o filmo režisieriaus kaltė, kuris nesugebėjo jam pagelbėti ir pritaikyti tokių scenų, kuriose jis jaustųsi kaip žuvis vandenyje. Už progresą – labai didelis pliusas. Lauksime kitų darbų, kurie, tikėkimės, bus dar geresni.
Jaunoji juostos herojė Džesika Vienažindytė, žinoma, vaidino labai nenatūraliai, tačiau vaiko smerkti nevalia. Ji filme atliko pozityvų, prasmingą vaidmenį. Tai ypač mielas vaikas, kuris visos juostos metu leido suprasti, kokia svarbi yra šeima, vaikai ir praleistos akimirkos su tais, su kuriais jautiesi gerai. Epizodiniuose vaidmenyse pasirodė Jurgita Jurkutė, Janina Matekonytė bei Leonardas Pobedonoscevas, kurie savo trumpais pasirodymais nesulaužė tos išskirtinio grožio harmonijos tarp Manto ir Džesikos vaidinamų personažų.
Verdiktas
„Pakeliui“ – tai pozityvus ir šiltas lietuviško filmo pavyzdys, kuris nepretenduoja į meno kūrinį, tačiau turi daugybę pastebimų pliusų. Filme galima grožėtis puikiu garso takeliu, nuotaikinga ir šilta atmosfera. Tai pamokanti istorija bei akimirksniu praleistas laikas kelyje su pagrindiniais filmo herojais, kurių gyvenimo akimirkos suteiks optimizmo.