Šitaip galėtų pasakyti Guru, katinas, kurį matote nuotraukoje, darytoje, kai jis dar sveikas ir drūtas vaikščiojo kieme. Jis netrenkė durimis ir nepabėgo iš namų, jis tiesiog jų nebeturi. Guru gyvena Trakuose. Kastruotas, gražus ryškiaspalvis katinas, pašeriamas: jam nereikia vogti svetimų vištų, jis nežymi teritorijos, nekniaukia per morčių po langais. Bet jis, na, tiek daug vietos užima, tokią baimę, neapykantą, pasiutimą kelia vienam piliečiui, kad prieš keletą dienų Guru atsidūrė klinikoje, nes buvo žvėriškai sumuštas. Paradoksas - mušė žmogus...
Guru labai reikia saugaus kiemo, kur galėtų pritapti, kur jo nebeskriaustų. Jei galite pagelbėti, skambinkite tel. 860014377.
Bet jis - tik vienas iš daugelio nelaimėlių, priverstų gyventi pavojingoje aplinkoje. Todėl šio straipsnio tikslas - ne vien pasibaisėti, tačiau paviešinti problemą ir paieškoti sprendimo būdų.
Akmenširdžiai
Problema: gyventojai, kurie patologiškai neapkenčia beglobių, linkę jų atsikratyti necivilizuotais ir nusikalstamais būdais. Šiuo atveju nekalbame apie kaimynus, burbančius, kad katinas nupėdavo mašinos kapotą, ar bobules, kurios vaiko šunelius iš gėlynų po balkonais: bendrabūvis - sudėtingas dalykas, mūsų ir aplinkinės gyvasties keliai persipina, ir visi bando ginti savo teritoriją, nuosavybę. Tiek to, bambėti nedraudžiama.
Problema atsiranda, kai gynyba tampa maniakiniu, beširdžiu puolimu. Tada prasideda nuodijimas, daužymas, pjudymas, tada mažutėliai kačiukai sąmoningai užkalami rūsiuose ar palėpėse, ir jei niekas nesužino, nusigaluoja kančiose iš bado ir troškulio. Akmeninės širdys, luoša sąžinė...
Lygiai taip pat gali būti uždarytas, sužalotas ir naminis gyvūnas, netyčia ar tyčia išsprukęs į gatvę. Pamatęs, kaip koks nors dėdė užpjudo šunimi katę, jūsų vaikas gali visam gyvenimui įgauti fobijų, o šokas ištikti ir suaugusįjį. Sudėtinga tokius atvejus sustbadyti todėl, kad norint, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, reikia parašyti pareiškimą. Ir to nepadarys pakviesta televizija, kuri tik sukels bangas. Na, pareiškimą dar gali parašyti ir kuri nors gyvūnų globos organizacija, jei kreipsitės, bet jei nebus liudytojų - byla niekur nepajudės.
Ieškokime išeičių!
Kokias išeitis siūlote jūs? Gal kam nors teko susidurti su gyvūnų nekentėju savo aplinkoje? Gal padėjo pokalbis su juo pačiu ar apylinkės įgaliotiniu, seniūnu, skelbimai, perspėjantys apie tokio asmens keliamą pavojų?
Ar neskambėjo grasinimai susidoroti jau ne su benamėmis katėmis ar šunimis, o su jumis ar jūsų artimaisiais, sunaikinti turtą? Ar buvo iškelta byla, kuo baigėsi?
Ką daryti, kad tokie atvejai būtų tikrai pavieniai, o ne įprasti (į spaudą patenka tik patys garsiausi, o šiaip tai gyvūnų globėjų kasdienybė)? Ar gali padėti švietimas, ar tik baudžiamosios priemonės, ar suveiktų bendruomeniškumas, kai visi kažką kartu gina, o ne puola?
Gyvūnų globos organizacijos, pavieniai globėjai siekia, kad kuo mažiau naminių gyvūnų gyventų gatvėse, tačiau visų kažkur priglausti nėra jokių galimybių, ir dabartiniais sterilizavimo tempais dar ilgai nebus (kad žinotumėt, kiek jauniklių, dar kvepiančių namais, tempiama šiuo metų laiku į prieglaudas ar sanitarines tarnybas ir išpūtus akis reikialaujama paimti, nes juk „čia katė/kalė kalta“...).
Stengiamasi bendrauti su žmonėmis, šeriančiais, prižiūrinčiais gatvėje gyvenančias kates, tačiau reikia pripažinti, kad tai ne visada lengva: dalis šėrėjų yra seno sukirpimo „darvinistės“, draudžia sterilizuoti lauko kates (geriau tegu nuolat veda vaikus, kuriuos paskui traiško mašinos - atseit, gamta atsirinks) ir kelia tokius skandalus, kad toli aidi. O taip pat dalis seniūnų ir seniūnaičių žiūri į beglobius gyvūnus kaip į kliuvinį, o į gyvūnų globėjus - kaip į bepročius. Nesvarbu, kad gal atsisėdę namie prie televizoriaus dūsauja, kaip gražiai užsienyje įrengtos tos prieglaudos, o kada pas mus taip bus?
Niekada, jei tie, kas turi juridinės galios, nepradės mąstyti pozityviai, o ne vien „trukdo - į „Grindą“!“. Bendradarbiaukit, šėrimui juk galima išduoti leidimus, - jei šėrykla bus atokiai įrengta, sutvarkyta, katės sterilizuotos, tik visiškas asilas puls piktintis (nors neslėpsim, asilų mūsuose irgi pasitaiko).
Bet gal Lietuvoje yra bendruomenė, kur žmonių ir beglobių gyvūnų konfliktas jau išspręstas, vietos pakanka visiems? Pasidalinkite gerąja patirtimi! Pozityvo mums trūksta kaip oro!