Manau, kad tokių kaip aš, kurie tikisi iš mūsų rinktinės gražaus žaidimo ir gerėjančių rezultatų, tikrai ne vienas, todėl drąsiai galiu pasakyti: mums ne vis vien, kas dedasi Lietuvos futbole.
Pripažinkite, kad šioje sporto šakoje mes ritamės žemyn nuo kalno, ant kurio trumpai buvome A. Narbekovo, V. Ivanausko, V. Sukristovo, R. Fridriko laikais. Sirgaliai seniai tai pripažino, o jūs (retorinis klausimas pamąstymui)? Tačiau apie tai aš išsiplėsti nenoriu – juk viskas jau gerus 15 ar net daugiau metų akivaizdžiai matosi.
Noriu pastebėti apie nesenas rungtynes prieš „mėgėjišką“ San Marino rinktinę. Akivaizdu – pasisekė, kad sukrapštėme 3 varganus taškelius. Žaidimas? Patikėkite, sirgaliai nėra kvaili. Juk stadione ir prie televizijos ekranų sėdi ne vienas tėtis, praeityje pats žaidęs futbolą, ar jo sūnus, kuris jau lanko ar rytoj ateis lankyti futbolo treniruotes. Visi jie mato, kaip apgailėtinai atrodo aikštėje „profesionalūs“ futbolininkai prieš fabrikų darbuotojus.
Federacija tikrai neišmokins žaisti futbolo, tačiau ji gali padėti futbolo mokykloms nukreipti vaikus tinkama linkme, ugdyti jų mentalitetą, sudaryti vieningas treniruočių programas, priimti kitus drąsius ir efektyvius sprendimus, nebijoti prisiimti savo greton iniciatyvių žmonių, kurie nori padėti mūsų futbolui.
Pradėkime nuo tų 7-ečių, kurie dega noru treniruotis. Štai jums „molio gabalas“, iš kurio galima pradėti formuoti profesionalus su sveiku sportiniu pykčiu.
Beje, apie sportinį pyktį – rungtynėse su San Marinu L. Spalvis mėgino tai pademonstruoti – grubiai rankomis nustūmė varžovą už šoninės linijos, o kai pelnė įvartį, arogantiškai tildė žiūrovus ir, reprezentuodamas Rusijos valstybę rusiškais keiksmažodžiais, siuntė visus ant trijų raidžių. Parodė puolėjas charakterį (kaip teigė Novikovas), tik ne taip jis turėtų būti rodomas, ne ten turi būti nukreipiamas. Gal gerbiamas federacijos vadovas galėtų pakomentuoti tokį L. Spalvio elgesį?
Tikimės, kad padarysite išvadas, pakeisite savo mąstymus, požiūrius ir viso to rezultatus bei teigiamus pokyčius Lietuvos futbole mes dar pamatysime (tikiuosi).
Paskaitinėjau praeitų metų LFF veiklos ataskaitą. Na taip, sutinku, kad ant popieriaus visa veikla gražiai sugulė, skaičiai irgi atrodo gana neblogai. Toks vaizdas, kad veikla dokumentuose eina į priekį, planai vykdomi, metai bėga, tačiau aikštelėse progreso nematyti (visai neseniai 0:2 Maltai, 0:5 U-21 Serbijai ir t.t.).
Futbolas – tai ne statistika, tai visų pirma kūryba, meistriškumas, protavimas, žaibiškas reagavimas. Visa tai ir sukuria akims mielą vaizdą. Taip, būna visko, nepasiseka ir stipriausiems (matome kaip sunkiai atrankinėse reikalai klostosi Nyderlandams, Švedijai, pradžioje ir Vokietijai), tačiau geras rezultatas nuo gero žaidimo neatsiejami ir kai bus antrasis, tada turėsime ir gerus rezultatus.
Taip, pritariu jums, kad žaidėjų auginimas iki rinktinės ilgas procesas, tad ir raginu pradėti jį jau vakar, kad jūsų darbo vaisiais džiaugtumėmės kuo greičiau.
Ir dar vienas pastebėjimas: na kaip gi žaidėjas gali gerai žaisti už rinktinę, jei jis visiškai negauna žaidimo laiko klubuose arba gauna jo nepakankamai. Džiaugiamės kai kurių mūsų žaidėjų sudarytais kontraktais su aukšto lygio klubais, šimtatūkstantinėmis transferų sumomis, tačiau jei žaidėjas tik palaksto treniruotėse ir atvyksta į rinktinės lygio varžybas, nieko gero tai nežada. Kaip tokiam žaidėjui ugdyti nugalėtojo mentalitetą, iš kur jam pasisemti žaidybinės praktikos?
Nuoširdžiai linkiu paties geriausio Lietuvos futbolui, o jums, kurių rankose visa mūsų futbolo ateitis, linkiu pabusti iš to blogo sapno, pamatyti skaudžią realybę ir pradėti statyti tvirtą pamatą, kad užaugtų nauja žaidėjų karta, kuri savo žaidimu stadionuose privers ploti net didžiausius skeptikus.
Nemenkindamas nei mūsų rinktinės, nei jūsų federacijos, raginu imtis vieningo proceso, kurio rezultatas bent jau būtų geras ir gražus Lietuvos futbolo rinktinės žaidimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!