Visai neseniai teko klausytis LRT „Forumo“ laidos, kurioje kalbėjo didūs mūsų šalies ekonomistai, verslo bei akademinės visuomenės atstovai. Jie laidos metu diskutavo apie šalies regioninę politiką, regionų plėtrą. Iš visos diskusijos man užstrigo berods gerbiamo R. Dargio pasakyta mintis, kad tik viešasis sektorius gali sau leisti turėti pakankamai didelį aparatą vien viešųjų pirkimų vykdymui.
Verslui toks aparatas būtų tikra prabanga ir visiškai neatsiperkantis reikalas. O valstybė gali sau leisti turėti net specialias organizacijas, besirūpinančias viešaisiais pirkimais. Kad ir paviršutiniškai pažvelgus į šią sistemą, krenta į akis, kad vien Viešųjų pirkimų tarnyboje dirba daugiau kaip 70 darbuotojų. Šiai tarnybai iš esmės yra pavesta tik viena rimta funkcija – kontroliuoti, konsultuoti, ir tobulinti viešųjų pirkimų sistemą. O jei dar giliau paanalizuotume visas perkančiąsias organizacijas, suprastume, kad vien viešiesiems pirkimas vykdyti, taip, kaip numato teisės aktų reikalavimai, dirba visa armija žmonių. Jų darbas iš esmės yra tinkamai, pagal nustatytas taisykles, atlikti viešųjų pirkimų procedūras.
Jeigu suskaičiuotume šiems žmonėms mokamus atlyginimus ir su jų veikla susijusias išlaidas, suvoktume, kad valstybei tai kainuoja milžiniškus pinigus. Gaila, kad dar iki šiol niekas nėra atlikęs rimtos analizės ir nėra suskaičiavęs, bent jau preliminariai, kiek išleidžiama lėšų šios sudėtingos, darbui imlios funkcijos vykdymui. Bet gal to ir nereikia?... Juk valstybė gal sau leisti tokią prabangą.
Aš dažnai susimąstau, kodėl taip yra. Galvoje sukasi tik viena mintis, kad Lietuvoje nepasitikima žmonėmis ir visur įžvelgiamas galimas piktnaudžiavimas tarnyba, korupcijos apraiškos. Bet ar taip iš tiesų yra? Manau, kad mūsų galvose vis dar neišnykę sovietiniai stereotipai, kad visi, turintys bet kokį priėjimą prie viešųjų finansų, būtinai piktnaudžiaus.
Paradoksalu, bet politikai priiminėdami Viešųjų pirkimų įstatymą, paliko vieną tokią nežymią išlygą: šis įstatymas netaikomas politinėms partijoms. Keista, ar ne? Mano galva, jau atėjo laikas labiau pasitikėti žmonėmis ir iš esmės keisti šią brangią sistemą. Gal geriau ir viešajam sektoriui pradėti taikyti verslo standartus, ir leisti pasirinkti tiekėjus ar paslaugų teikėjus be tokių ilgų, daug darbo, lėšų ir žmogiškųjų išteklių reikalaujančių procesų.
Jei valstybėje yra manančių, kad valstybės lėšos yra naudojamos neracionaliai, gal vertėtų Viešųjų pirkimų tarnybai imtis prasmingo darbo ir sudaryti tipinių prekių ir paslaugų katalogus su nustatytomis maksimaliomis vertėmis ir tikrinti tuos, kurie viršija nustatytus įkainius arba dirbtinai skaido objektus į dalis, kad išvengti šių įkainių?
Perkančiosios organizacijos tokiu atveju galėtų netaikyti tokių painių, daug laiko atimančių procedūrų. Manau, kad tokiu būdu valstybė gerokai daugiau sutaupytų lėšų, nei prarastų dėl galimai pasitaikančių piktnaudžiavimo atvejų. Šiaip visų įstaigų vadovai yra suinteresuoti su ribotais ištekliais padaryti maksimaliai daug, turimus išteklius naudoti maksimaliai racionaliai. Be abejo, tai diskusinis klausimas ir čia pateikiama tik paviršutiniška vieno asmens nuomonė. Gaila, bet kol kas diskutuojama tik viešųjų pirkimų skaidrinimo tema. Bet tas skaidrinimas, koks vyksta dabar, veda prie dar didesnės biurokratijos. Paskui visi stebimės, kad įstaigos pučiasi, daugėja etatų, nors žmonių šalyje mažėja.
Be viešųjų pirkimų sektoriaus yra visa eilė sektorių, kuriuose matomos paranojinės baimės, kad jei nėra kontroliuojančio asmens subkontrolės, t.y. kontrolės kontrolės, visas viešasis sektorius paskęs korupcijos liūne. Pagalvokime apie Statybų įstatymo nuostatas. Panagrinėkime šio nuo sausio 1 d. galiosiančio įstatymo 27 straipsnio nuostatas. Neįtikėtina, bet statybos leidimo išdavimo procese gali dalyvauti net 9 organizacijos ar organizacijų grupės. Paradoksalu, bet statybos sąlygos gali būti nustatomos tik tokios, kurios yra apibrėžtos teisės aktais. Atkreipiu dėmesį, kad Lietuvoje teisės aktų nuostatos galioja visiems vienodai, visi teisės aktai yra viešai prieinami. Tai kokio velnio reikia, kad visą krūva institucijų žiūrėtų, gaištų laiką, derintų projektą?
Ar nebūtų geriau, kad visus statybų leidimų išdavimo klausimus spręstų viena institucija (institucijoje dirbantis asmuo, pvz. rajono/miesto architektas)? Galų gale visus sprendimus perkėlus į vieną instituciją išnyktų kolektyvinės atsakomybės aspektas, atsirastų asmeninė atsakomybė už priimtus sprendimus. Kaip pavyzdį panaudokime kad ir tą pačią, galima sakyti, klasikinę situaciją, kai buvo neteisėtai išduoti statybos leidimai Kuršių nerijoje. Juk realiai nė vienas asmuo, nedalyvavęs leidimo išdavimo procese, neprisiėmė atsakomybės, o tik pirštais baksnoja į vienas kitą, sakydami, kad kitas pagal kompetenciją turėjo sužiūrėti.
O kur čia projektavusio architekto, statytojo atsakomybė? O jeigu jau taip nepasitikima žmonėmis ir manome, kad vienas asmuo gali piktnaudžiauti ar iš neapsižiūrėjimo ką nors praleisti, gal geriau investuoti į IT technologijas, kompiuterines programas, kurios didžiąją dalį analizės ar projektas atitinka tai konkrečiai vietai keliamus reikalavimus padarytų be žmogaus įsikišimo. Mano giliu įsitikinimu, tokiu būdu valstybė tikrai sutaupytų taip reikalingus valstybės pinigėlius.
Dar įdomesnė situacija yra su baudžiamosiomis organizacijomis. Turbūt mažai kas yra nagrinėjęs nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliosiantį Administracinių nusižengimų kodeksą. Nors šiame kodekse yra tikrai daug gerų ir šiuolaikiškų nuostatų, bet kliūva vienas įdomus skaičius: šiame kodekse numatytas sankcijas vienaip ar kitaip gali taikyti beveik 100 organizacijų. Kad ir paanalizavus vien aplinkos apsaugos sektorių.
Baudimo galimybę ir pareigą turi pradedant Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos specialistais ir baigiant saugomų teritorijų direkcijų, miškų urėdijų, RAAD specialistais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gal ir gerai, kad yra toks platus spektras galinčių tikrinti ir bausti. Bet čia ir prasideda funkcijų dubliavimasis, kompetencijų klausimai, bylų nagrinėjimas ir t.t. O ir paprastam piliečiui sunku suprasti, kuri institucija už kokią kontrolės sritį yra atsakinga.
Kai yra toks didelis kontrolę vykdančių institucijų skaičius ir norima, kad visos institucijos atliktų šią funkciją nepriekaištingai, reikalingos labai didelės lėšos pareigūnų mokymui, kompetencijos palaikymui, aprūpinimui reikalinga įranga ir t.t. Ir visa tai reikalinga tik pirmam baudimo etapui.
Kai bylos nukeliauja į teismą, tada prasideda dar smagesni dalykai. Pagal Civilinio proceso kodeksą, instituciją teisme gali atstovauti tik institucijos vadovas arba kitas asmuo, turintis teisinį išsilavinimą. Bet ar visos institucijos turi vadovus su reikiamu teisiniu išsilavinimu, ar visos gali sau leisti turėti prabangą ir samdyti teisininkus? Taigi, kyla klausimas, o koks galimas šios situacijos sprendimo būdas? Mano giliu įsitikinimu, valstybėje arba bent jau sektoriuje turėtų būti viena baudžianti institucija. Joje būtų galima sutelkti specializuotus specialistus, kurie yra puikiai išmanantys visą administracinių sankcijų taikymo mechanizmą žmonės, šias institucijas aprūpinti pačia moderniausia kontrolei reikalinga įranga ir pan. Kitos sektoriaus organizacijos galėtų būti akys ir ausys teritorijoje, atlikti ekspertų vaidmenį atskirose situacijose, vykdyti prevencinę veiklą.
Taigi, mieli naujai išrinkti Seimo nariai, būsimi Vyriausybės nariai, tikiuosi, kad rasite politinės valios ir peržiūrėsite valstybės valdymą, nedarysite aklo valstybės institucijų mažinimo, bet imsitės sisteminio pertvarkymo, išnarpliosite tą funkcijų dubliavimo, trigubinimo pynę. Kartu rasite protingus sprendimus paprastinant viešųjų pirkimų procesus. Tikiuosi, kad šios mintys, kad ir pusiau anoniminės, suteiks peno apmąstymams.
Palinkėjimas komentatoriams: būkite aktyvūs reikšdami savo nuomonę, kritikuodami šiame straipsnyje esančias mintis. Tik diskusijose gimsta daugeliui priimtina teisybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!