Fantazijos sūkuryje
Pasakiškas kino pasaulis irgi išgyvena geriausius savo laikus, nes technologijų tobulėjimo dėka galima iš naujo pamatyti klasikinių kūrinių interpretacijas visiškai kitokiame pavidale. Pavasarį pasirodęs studijos „Disney“ pasakiškas filmas „Ozas: Didelis ir Galingas“ (Oz: The Great and Powerful) atvėrė visiškai naują kvėpavimą žinomam literatūriniam kūriniui, kai tuo tarpu kita klasikinė pasaka „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“ (Hansel and Gretel: The Witch Hunters) privertė pajusti baimę.
Spalvingas ir visai žavus „Džekas milžinų nugalėtojas“ (Jack the Giant Slayer) irgi pasirodė iš gana pozityvios pusės. Tai žanro mylėtojus gali tik džiuginti, nes tiek daug klasikinių pasakų interpretacijų per vienerius metus seniai nebuvo. Metų pabaigoje tradiciškai pasirodo ir Petero Jacksono kuruojamas „Hobitas“ (The Hobbit: Desolation of Smaug). Filmas labai pradžiugina, todėl galima teigti, jog režisierius ir jo komanda pasidarbavo iš peties, pristatydami žiūrovams epinio pasakojimo tęsinį su patobulinta HFR technologija.
Nuotykių kupini filmai „Vienišas klajūnas“ (The Lone Ranger), „47 Roninai“ (47 Ronin) ir „Slaptas Voltero Mičio gyvenimas“ (The Secret Life of Walter Mitty) savo nepriekaištingo grožio peizažais ir natūraliomis dekoracijomis leido pamatyti pritrenkiantį gamtos grožį ir visą mūsų pasaulio didybę.
Mistinio pobūdžio filmai, kurių populiarumas orientuotas į paauglius, šiais metais patyrė nesėkmę. Vien jau filmo „Mirties įrankiai: Kaulų miestas“ (Mortal Instruments: City of Bones) fiasko įrodo, jog žiūrovams nusibodo saldžios istorijos apie monstrus ir jų meilę mirtingiems.
Animacijos bumas
Universaliu ir vienu pelningiausių iš kino žanrų yra laikoma būtent animacija. Išties, labai daug smagių ir šiltų juostų aplankė mūsų kino teatrus – bežiūrint į smagius personažus kvatoji iš širdies.
Dvylika metų laukta antroji „Monstrų biuro“ (Monsters University) dalis apie Salio ir Maiko nuotykius pasirodo labai energinga ir su dideliu entuziazmu sugeba pakerėti daugelį mažų ir didelių žiūrovų. Kokybiškas ir nuotaikingas filmukas irgi pretenduoja tapti geriausiu metų animaciniu projektu. Nieko keisto, vis dėlto projektas priklauso Oskarinei studijai „Pixar“. Ne ką mažiau žiūrovus nudžiugino antroji „Bjauriojo Aš“ (Dispicable Me) dalis, kurioje kino ekranuose vėl dominavo pimpačkiukų (minionų) armijos. Su antra dalimi pasirodo ir studija „Sony“, kuri pristato „Mėsos kukulių krušos“ (Cloudy with a Chance of Meatballs) tęsinį. Visi trys darbai puikiai suderinti su savo pirmtakais, todėl jais niekas nenusivylė.
Kalbant apie naujus ir dar nematytų herojų nuotykius galima paminėti vizualiai gražų filmą pavadinimu „Paslaptinga karalystė“ (Epic), greitą ir įsiutusį „Turbo“ (Turbo) ir išties „pavažiavusios“ šeimos epinį nuotykį juostoje „Krudžiai“ (The Croods). Kiekvienas iš šių filmų gali savotiškai patikti, nes kiekviename jų yra labai nemažai įdomybių ir originalumo.
Nusivilti galima nebent antrarūšiais animaciniais projektais, kurie turėtų iš karto keliauti į DVD, o ne į kino ekranus. Tokiais darbais tampa „Rifo pasaka 2“ (The Reef 2: High Tide), „Mano mama dinozaurė“ (Dino Time), „Ogis ir tarakonai. Filmas“ (Oggy and the Cockroaches: The Movie), „Sparnai“ (Planes) bei neseniai kino ekranuose pasirodęs „Kalakutai: atgal į ateitį“ (Free Birds).
Lietuviško kino atgimimas
2013 metai yra ne tik fantastikos metai, bet dar ir lietuviško kino renesansas. Per pastaruosius keletą metų, ypač po labai sėkmingo „Tadas Blinda: pradžia“ pasirodymo, į kino ekranus pradėjo keliauti labai daug lietuviškų juostų. Daugelis jų pastatytos visiškai prastai, tačiau tarp tiek projektų galima atrasti ir keletą itin stiprių bei originalių darbų, su kuriais ne gėda būtų keliauti į patį Holivudą.
Nepamirškime ir biografinės dramos „Laiškai Sofijai“ apie mūsų šalies menininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Jautraus konteksto filmas sugebėjo pakerėti daugelį mūsų šalies žiūrovų, o tai tikrai puikus rezultatas su tokiu kukliu biudžetu. Tai įrodo, jog norint sukurti kokybišką filmą esmė yra ne piniguose.
Mėgėjiško lygio filmų irgi netrūko, tačiau keli iš jų bent jau pateikti neįprastai. Vienas tokių filmų – Romo Zabarausko debiutas pavadinimu „Streikas“ (We Will Riot), kuris gal ir negali pasigirti stipriu scenarijumi, tačiau vien jau operatoriaus darbas ir geriausias iki šiol girdėtas lietuviškame kine garso takelis priverčia jausti pagarbą jauniesiems mūsų šalies talentams. Juosta „Emigrantai“, pasakojanti apie nesaldų išvykėlių gyvenimą užsienyje, mėgėjiškame lygmenyje gali pretenduoti į tam tikras ovacijas, ypač už pačią pirmą meistriškai sukurtą sceną.
Tenka pripažinti, jog džiugesio ne taip ir daug, nes tokie projektai kaip „Tyli naktis“, „Valentinas vienas“ bei „Moterys meluoja geriau. Kristina“ sugeba maitinti mūsų žiūrovus neskaniais ir greito paruošimo patiekalais, kurie, kaip bebūtų gaila, neša didžiulius pinigus jų kūrėjams. Net ir detektyvinio pobūdžio juosta „Vardas tamsoje“ nuvilia ne ką mažiau, nei man šlykšti „Tyli naktis“. Deja, bet su kiekvienais metais bus dar daugiau panašaus pobūdžio filmų, nes mūsų kūrėjų godumui ribų nėra.
Apibendrinimas
Peržiūrėjus visus kino centruose rodomus filmus galima padaryti išvadą, jog šie kino metai yra tikrai labai sėkmingi. Daug puikių akimirkų, praleistų kino salėse, net iki šiol priverčia nusišypsoti ir prisiminti geriausius filmus, kuriuos verta įsigyti ir papildyti savo kino kolekcijas. Norėtųsi kino žiūrovams palinkėti, kad ateinantys metai būtų ne ką prastesni ir atneštų dar daugiau džiaugsmo, jaudulio ir juoko.