Kartais dabar pasijuokiame, kad sunkiai prisimename, kad būtume kalbėję artimai vienas su kitu. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė visiškai. Jis išvažiavo dirbti į užsienį, o aš likau čia, Lietuvoje. Mokiausi, dirbau, kartais girdėdavau iš draugų, kad Andrius buvo grįžęs atostogų į Lietuvą. Vis ką nors apie jį papasakodavo.
Vieną rudenį su draugais nusprendėme važiuoti į užsienį trumpam savaitgaliui. Apsvarstėm įvairius variantus, kokius miestus galėtume aplankyti, ir nors aš siūliau važiuoti kur nors šilčiau, draugai nusprendė aplankyti Andrių. Mano draugai vis dar palaikė ryšius su juo, o mes, galima sakyti, net nebuvome geri draugai, buvome tik pažįstami.
Taigi, išsiruošėm visi keturi į Londoną ir štai čia viskas ir prasidėjo. Su draugais praleidome Londone keturias linksmas dienas, daug pamatėme, daug vaikščiojome, daug kalbėjomės. Tiesa, man vis dar nešovė į galvą, kad tarp manęs ir Andriaus gali kas nors būti, nors, prisipažinsiu, simpatiją jaučiau. Vis dėlto pastebėjau, kad ir Andrius jaučiasi taip pat.
Grįžus į Lietuvą, prasidėjo mūsų bendravimas internetu. Susirašinėjome porą mėnesių, kol galiausiai nusprendėme vėl susitikti. Aš nuvykau į Londoną savaitgaliui, paskui grįžome kartu į Lietuvą. Po daugiau nei savaitės praleistos kartu žinojome, kad norim būti kartu visada, gyventi kartu. Dar keturis mėnesius praleidome skraidydami tarp Kauno ir Londono, valandų valandas praleisdavome prie kompiuterio kalbėdamiesi ir planuodami gyvenimą Lietuvoje.
Šiuo metu gyvename kartu, gyvename gražiai, abu laimingi, planuojam bendrą ateitį, keliones. Smagu, kad po viso to bendravimo internetu liko daug nuotraukų, laiškų, filmukų, siųstų vienas kitam. Juk visada malonu prisiminti, kaip viskas prasidėjo ir pasidžiaugti, kad vis dar tęsiasi ir nesiruošia baigtis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!