Skaičiuoju, kad brangiau atsieina kiekvienas apsipirkimas.
Atsiskaitymas tik kortele privertė pakeisti įpročius: turguje nebepirkau riešutų, duonos, medaus, įvairių prieskonių, daržovių, taip pat visokių keistenybių, pavyzdžiui, nertų papuošimų, senienų, kurias buvo galima kūrybiškai pritaikyti šventėms arba dekoruoti eglutę.
Dėl to tenka rinktis prekes parduotuvėse, kur kai kurios prekių rūšys kainuoja brangiau, be to, jos ne visuomet yra supakuotos reikiamais kiekiais ir forma.
Pavyzdžiui, turguje galima įsigyti kiek nori gramų riešutų, be to, pasirinkti, ar nori pirkti gliaudytus, ar su kevalais. Žinoma, gliaudyti - ne pats maloniausias procesas, tačiau šviežiai išlukštenti riešutai yra šiek tiek skanesni, nepriplėkę. Tiesa, didžiosiose parduotuvėse pasirinkimas dažnai įvairesnis nei turguje, tačiau iki didžiųjų prekybos centrų reikia pasiryžti nukakti bei ieškoti tol, kol rasi reikiamų prekių.
Mane nustebino įvairių papuošimų ir dekoracijų kainų skirtumai. Na, pavyzdžiui, sostinės Konarskio gėlių turgaus gilumoje yra įvairių puokščių dekoracijų parduotuvė. Ten galima rasti ir priemonių dovanoms vynioti, papuošimų, pavyzdžiui, uogų bei burbuliukų, kurie tinka ne tik puokštėms dekoruoti. Ten pakavimui tinkamas permatomo celofano lakštas kainuoja apie 10 kartų pigiau nei parduotuvėse, t.y. 0,4 lito, kai gėlių parduotuvėse ar „Balionų šalyje“ jo kaina siekia 4-5 litus. Ir tai yra tik vienas kainų skirtumo pavyzdys.
Be to, turguose pirkti smagu: gauni pasikalbėti su pardavėjais ir jei jie blogos nuotaikos, ir jei geros, kas pajuokauja, kas pasiguodžia, dar galima ir derėtis, jei perki didesnį kiekį. Deja, atsiskaitant kortele didžiajame prekybos centre to padaryti niekaip neišeis.
Dar vienas nemalonus atradimas - nėra galimybės pasimėgauti gatvėje vykstančiomis mugėmis, nes dažniausiai iš amatininkų ar konditerių bei kitų kulinarų prekes galima pirkti tik už grynuosius, tad tenka pasitenkinti reginiais ir kvapais, bet ne skoniais ir suvenyrais. Tiesa, šiuo atveju pavyko problemą išspręsti, taip pat kaip ir perkant eglutę Kalėdoms: draugai už mane sumoka grynais, aš kur nors kitur atsiskaitau už juos kortele. Kol kas rezultatas toks, kad niekaip nepavyksta iki galo atsiskaityti, arba esu skolinga, arba per daug sumoku iš anksto.
Brangiau atsieina ir transportas, o kartais ir tenka pakovoti dėl to, kad galėtum susimokėti kortele. Viešajame transporte teko patirti nemalonią situaciją, kai „pakibo“ aparatai, troleibuse nuskaitantys pinigus nuo Vilniečio kortelės. Teko eiti pas vairuotoją ir prašyti, kad jis juos perkrautų, nes grynųjų nusipirkti bilietui negalėjau panaudoti.
Nemalonu ir tai, kad už taksi paslaugas atsiskaitant kortele, tenka mokėti iki 50 proc. brangiau nei įprasta. Žinoma, korteles priimančios taksi bendrovės paprastai aptarnauja kur kas maloniau: greičiau atvažiuoja, automobiliai - naujesni ir švaresni, vairuotojai - paslaugūs, dažnai bendraujantys keliomis kalbomis, tad tokius taksi galima rekomenduoti ir svečiams iš užsienio.
Tačiau kai ateina laikas mokėti ir užuot sumokėjusi 10 litų įprastai kviečiamai bendrovei, sumoku 15 litų tai, kuri priima mokėjimus kortele, ir pagalvoju, kas lemia kainų skirtumą. Prisimenu kartais kylančius ginčus su taksistais, kai jie nejungia skaitiklio, nes neva pamiršta, taip pat kaip ir dalis pardavėjų „pamiršta“ išduoti čekį, tad gal ir visai neblogai mokėti kortele, bent jau žinai, kiek tiksliai turi mokėti ir gali numanyti, jog iš šios sumos išskaičiuojami ir mokesčiai.
Tiesą sakant, mokant kortele teko patirti ir malonių patirčių.
Baiminausi, kad pateksiu į nepatogią padėtį, nes kur nors sutriks mokėjimo kortelių skaitytuvų veikla, tačiau kol kas viskas klojasi puikiai.
Dar vienas aspektas – patogu su savimi neturėti grynųjų. Mėgstu išeiti prasibėgti, dalyvavau gruodį vykusiame kalėdiniame bėgime. Tačiau ir į tokį žaismingą renginį vis tiek norisi pasiimti kokią nors atsiskaitymo priemonę ir telefoną, jei staiga prireiktų parvažiuoti namo ar užsimanytum išgerti kavos. Mokėjimo kortelė kišenėje šiuo atveju yra kur kas patogiau nei popieriniai dvidešimt litų, ar sauja metalinių pinigų.
Tas pats ir keliaujant į kiną ar teatrą: jei moki kortele, net nereikia neštis visos piniginės, kuri užima pakankamai daug vietos. Pakanka asmens dokumento ir kelių kortelių.
Viena maloniausių patirčių - jau įpratau kavinėje iškart padavėjai pasakyti, kad skaičiuotų atskirtai, nes mokėsiu kortele. Gyvenimas tikrai tapo paprastesnis: nebereikia laukti bendro kvito, tada aiškintis, kiek gi turiu prisidėti, ar pakanka pinigų sumokėti visą sąskaitą ir t.t. Deja, bet negaliu kortele palikti arbatpinigių.