Susipažinę su lietuvių kalbos tarmėmis, mokiniai stebėjo filmuką, kuriame visų gerai pažįstamas žiniuonis Gustavas pasakojo, kaip kažkada gyveno žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai, kokius trobesius rentė, kokiais daiktais naudojosi, kaip mergaitės gėlių darželius tvarkė, kaip svečius sutiko. Mokytojos V. Linkevičienės trečiokai dėliojo įvairias dėliones: lipdė Lietuvą iš atskirų regionų, „rengė“ įvairių tarmių atstovus tautiniais drabužiais. Pirmokai (mokyt. E. Čebatorienė), nors dar sunkiai jiems raidelės paklūsta, bet susikaupę spalvino Lietuvą, žymėjo žemėlapyje svarbiausius atskirų regionų miestus.
Susirinkę į aktų salę mokiniai pasakojo vieni kitiems apie tarmes, mokytojų padedami bandė tarmiškai dainuoti bei kalbėti. Ketvirtokai (mokyt. A. Karpiuvienė) ne tik žemaitiškai dainavo, bet ir žemaitiškai anekdotus rietė, dzūkiškai mokė kalbėti antrokai (mokyt. V. Milčinauskienė), aukštaitiškai porino mokytojos R. Blikertienės antrokai. Ypač smagiai visus nuteikė trečiokų (mokyt. V. Dubickienė) suvaidinta pasaka „Kaip žmogs mešk rakšt ištrauke“. Skambėjo Pakruojo šnekta, kurią norint suprasti, reikėjo gerai galvą pasukti.
Viktorinoje mokiniai spėjo, kokia tarme dainuojama, kalbama, menamos mįslės, sakomos patarlės.
Visos šventės metu mokytojos ragino neužmiršti tarmių, kalbėti patiems ir skatinti taip daryti savo draugus. Juk noriai mokomės užsienio kalbų, bet ir tarmė yra didžiulis mūsų krašto turtas.