Žinoma, šie faktai įdomūs visiems, besidomintiems lietuvių tautos istorija. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi ir savo rašto istoriją, kuri nėra skaičiuojama šimtmečiais, bet yra svarbi asmeniškai. Ir dažniausiai mūsų rašto kelionė prasideda mokykloje, kaip ir daugelis kitų dalykų.
Mūsų rašto pradžia
Daugelis vaikų pirmąsias rašto pamokas prisimena su šypsena. Rašyti raides juos mokyti pradėjo tėvai, kurių darbą vėliau tęsė mokytojai. „Pirmąsias raideles rašyti mokė mama. Raidės buvo kreivos, palinkusios į skirtingas puses. Kai reikėdavo rašyti, man net drebėdavo ranka“, – pasakoja šeštokas Saidas. Jis noriai dalijasi savo prisiminimais apie mokymąsi rašyti ir visa tai prisimena kaip vieną iš svarbiausių dalykų savo gyvenime.
„O aš išmokau rašyti raides žiūrėdamas į kompiuterio klavišus. Pirmąjį žodį MAMA užrašiau ant savo labai senos knygos. Rimčiau mokytis rašyti pradėjome pirmoje klasėje, rašėme įvairius brūkšnelius, lavinome ranką. Man tai labai patiko“, – apie rašto mokymąsi kalba Gabrielius. „Kai buvau penkerių, pradėjau mokytis pažinti raides. Jos atrodė juokingos: T priminė stulpą, A – namą, B atrodė kaip stora bobulė, L – kaip Palangos tiltas. Visoms raidėms buvau sugalvojusi po pravardę“, – linksmai prisiminimus pasakoja šeštokė Savina.
Rašymas ranka: reikalinga ar nebe?
Vaikams smagu prisiminti savo pirmąsias rašymo pamokas. Bet... Ar verta rašyti ranka? Ar verta mokytis tai daryti? Vos pabaigę mokyklą pradedame dirbti kompiuteriu ir rašymą ranka pamirštame. Galbūt pamirštame, kaip reikia taisyklingai rašyti? Taigi, ar vis dar reikia mokykloje daugybę metų mokytis dailaus rašymo, jeigu po to mums jo nebereiks?
Mūsų gimtoji kalba yra neįkainojamas turtas, o raidės ir jų rašymas yra neatsiejama to dalis. Mokykloje daug metų mokomės ir daug išmokstame, bet iš tiesų ne visų žinių mums prireikia. Kompiuteriai jau nebėra ateitis, tai jau yra dabartis, su kuria reikia neišvengiamai susitaikyti. Reikia suprasti, kad darbas kompiuteriu nereiškia gimtosios kalbos raidžių išsižadėjimo, tai nereiškia, kad mūsų kalba mums tampa nebereikalinga. Mūsų raštas lieka neatsiejama mūsų pačių dalimi ir gyva istorija. Rašydami ranka raides, jungdami jas į žodžius ir taip reikšdami savo mintis užaugome mes, mūsų tėvai ir seneliai, proseneliai. Galbūt mes nerašysime kasdien ranka, bet mūsų raštas turi išlikti mūsų mintyse. Mes turime nepamiršti, kaip rašyti raides, kaip taisyklingai jas jungti. Jeigu savo gimtąjį raštą pamiršime mes, tikriausiai jo tada jau niekas nebeatgaivins. Taigi, mūsų raštas yra mūsų pačių dalis. Jis turi gyvuoti mumyse.
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 62 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.