Mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursas. Dvyliktoko dilema: ką pasirinkti?

Ar jūs nejaučiate nostalgijos praeities rūpesčiams? Toms smulkmenoms, kurios mums kėlė didžiulį nerimą ir susirūpinimą, tačiau iš tikrųjų buvo tikri vaikų žaidimai tiesiogine to žodžio prasme. Visa tai tada atrodė sudėtingos problemos ir jos, užklupusios mus, būdavo, aišku, greit išsprendžiamos. Tada džiaugėmės, kad turime tvirtą nuomonę, sugebame pasverti visus už ir prieš ir pasirinkti teisingai (pavyzdžiui, renkantis tarp žurnalų „Donaldo“ ar „Witch“ arba šokoladų „Karūna“ ir „Princas“) . Naiviai tikėjau, kad visi manęs laukiantys sprendimai ir bus maždaug tokio lygio ir didesnių nesklandumų patirti neturėčiau.

Aha. Būtent taip ir nebuvo.

Aš žinau, kad atsiranda tokių žmonių, kurie jau nuo mažens sako jaučiantys pašaukimą padėti žmonėms, todėl bus gydytojai, kiti jau darželyje aiškina nesutarimus tarp draugų, todėl bus diplomatai, o treti jau šešerių kepa blynus su rikota ir svajoja apie nuosavą restoraną, pavadintą savo žiurkėno vardu. Dar aš žinau, kad kai kurie vaikai niekada neturėjo galimybes pasirinkti, ir matematikų šeima savo vaiką, ką tik sužinojusį, kad 2+2=4, veda pas korepetitorių, nes kitu atveju vaikas negalės konkuruoti su tais, kurie jau moka skaičiuoti iki šimto. Bet kartais taip būna, kad augdamas vaikas turi bandyti nuspręsti pats, kitiems nepadedant. Na, kad ir aš pati.

Nors vaikystėje turėjau gydytojo kabinetą balkone, gydžiau du amžinai sergančius pacientus (lėlę 1 ir lėlę 2), vadinausi Justina Pastauskiene ir nuoširdžiai pildžiau pacientų korteles su jų ligų istorijomis, iš to pomėgio dirbti balkone liko tik inicialai J.P., kurie lyg šiolei yra mano parašo dalis. Ženklas? Susidvejinusi asmenybė? O gal, vis dėlto, pašaukimas?

Tėvų spaudimo niekada nejutau, jų svajonių pildyti neturėjau, jie tikėjo ir tiki, kad mano sprendimai bus teisingi, o svarbiausia naudingi man pačiai. Bet dabar aš nebežinau. Nebežinau, kai liko laiko tiek mažai, o nuspręsti jau reikia. Kai jau sprendimas yra ne šiek tiek, o iš tikrųjų labai daug ką nulemiantis, ir jo svarbą primena dar visi tokie, kurie jaučia tokią kvailą pareigą kiekvieno abituriento paklausti „ Mielasis(-oji), tai kur žadi studijuoti“. Ir jūs tik galite įsivaizduoti tą nuslėpti nepavykusį nusivylimą veide, kai pasakai, kad dar svarstai. Dar galite įsivaizduoti mimiką, kai pasakai, kad galvoji apie mediciną ir žurnalistiką. Lyg jau nori juoktis tau į veidą, bet dar susilaiko, nes mato, kad nejuokavai. Tada tokie žmonės mandagiai tau pasako „Vaikeli, kai aš buvau tavo metų, tiksliai žinojau, ko noriu. O tau jau laikas žinoti irgi“. Ačiū, kad priminėte.

17 metų nuspręsti, ar tu būsi chirurgas po dar beveik tiek pat metų mokslo, ar žurnalistas, ar dar velniai žino kas, nėra lengva. Ir man 17 metų to sugalvoti neužteko. Deja, visas sprendimo žavesys ir yra tas, kad viską lemia ne iš dangaus atėjęs nušvitimas (nors už tokį būčiau labai labai dėkinga bet kam, rymančiam ten ant debesies), o tik jis. Ir jo aš kol kas neturiu. Atrodo, kad viskas, ką apie save žinojau ir kam maniau esanti gabi, susimaišė į vieną didžiulį „nežinau“ burbulą. Pažįstamas jausmas, ar ne? Atrodo tada, kai kitiems jau po truputį aiškėja, kur pasisuks jų tiesus ir dar neduobėtas kelelis po mokyklos, einant link mano posūkio atsiranda vis daugiau šviesoforų, kurie dega raudona spalva ir stabdo mane kartu su daugybe kylančių klausimų mano galvoje. Ponas sprendimas net nesiteikia ateiti, kad ir kaip man jo ir reikia.

Bet viena mano gera draugė pasakė, kad mūsų visų, mieli abitūros draugai, vidinės kontempliacijos leis priimti teisingą ir gerą pasirinkimą ir kai sprendimas jau bus apčiuopiamas, galėsime pasakoti savo patirtis naujiems 12 klasės žaidynių dalyviams. Galbūt jos jiems padės tuose raudonuose šviesoforuose pagaliau įjungti ryškią žalią spalvą, įžūliai rėkiančią PIRMYN.

Beje, noriu tarp kitko paminėti, kad taip parašiau prieš gerus tris mėnesius. Per juos spėjau mokykloje pakeisti savo individualų planą, pradėjau lankyti papildomus istorijos kursus ir savanoriauti kultūrinių renginių fabrike, ir rašydama čia pagaliau supratau, kad Justina Pastauskienė nebuvo mano pašaukimas, ženklas ar susidvejinusi asmenybė. Tai buvo etapas. Etapas, kai galvojau taip, kaip tada galvojau. Šiandien yra kitaip. O rytoj aš būsiu žurnalistė. Kiek žalių šviesoforų įsijungė tau?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 55 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu [e-mail]. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.