Tokia naujų metų įsisenėjusi tendencija, žinoma, nėra bloga. Priešingai – užsibrėžti siekius, kurie gali būti realizuoti yra netgi rekomenduojama. Tačiau daugelis tokių „aukštybių siekėjų“ apgaudinėja aplinkinius, o, visų pirma, save. Bėgant dešimtmečiams pradedame suprasti, jog priverstinis tikslų išsikėlimas naujiems metams yra tarsi pigus triukas, absurdiškas melas. Daugelis žmonių jau po pirmos savo pažadų dienos pamiršta apie naujus siekius, tariamai geresnio gyvenimo pradžią ir vėl įninka į rutinos mėsmalę. Toks požiūris į naujų metų pažadus ateityje tampa vis dažniau aptinkamu jaunimo reiškiniu. Ir žinot, kodėl taip atsitinka? Dėl motyvacijos trūkumo. Nesu psichologė ar kitos srities, reikalaujančios aukštojo išsilavinimo, žinovė, tačiau kalbu iš savo, kaip mokinės, prizmės.
Esu dvyliktokė. Abiturientė. Man, asmeniškai, nauji metai susiję su dideliais ir, atrodytų, ne visai įveikiamais iššūkiais. Tačiau daugeliui mano bendraamžių nauji metai neturi jokios vertingesnės prasmės. Jauni žmonės nebenori mokytis. Jiems trūksta noro, užsispyrimo, gilesnio supratimo, ką jau bekalbėti apie santykį su kultūra, kuri šiuolaikinėje visuomenėje yra sparčiai retėjantis reiškinys. Tokiu atveju jaunas žmogus pamažu nyksta. Nyksta ir jo asmenybė. Nėra lengva kalbėti apie tokius dalykus, kuriuos dažnas asmuo nutyli, nes „koks gi skirtumas ir kokia viso to prasmė, vis vien mano nuomonė niekam nėra įdomi“. O turėtų būti. Mokausi gimnazijoje jau ketverius metus. Prieš ateidama į šią įstaigą girdėjau begales įvairių atsiliepimų – „karceris“, mokykla, gyvenanti sovietinėje santvarkoje, „kalėjimas be grotų“.
Galbūt kitą žmogų ir atbaidytų tokios nuomonės, tačiau požiūrį apie vieną ar kitą mokyklą esu linkusi susidaryti pati. Pirmą įspūdį, žinoma, sudarė aplinka, kuri toli gražu nepriminė modernios mokyklos. Tačiau juk skaitant knygą mus domina ne viršelis, o tai, kas joje užkoduota, tai, kas slypi už viršelio. Ši mokykla mane išlaisvino tikrąja ta žodžio prasme. Mokykla mane užgrūdino, išugdė kaip savimi pasitikinčią asmenybę, suformavo savitą mąstymą.
Taigi, mokausi jau 12 klasėje. Neišvengiamai artėja egzaminai. Krūvos namų darbų. Korepetitoriai, popamokinė veikla. Žodžiu, nuolatinis bėgimas. Tik klausimas: nuo ko ir kam? Man darosi liūdna, kad daugiau negu pusę savo paauglystės – tariamai gražiausių gyvenimo metų, aš praleidžiu prie vadovėlių, knygų ir namų darbų. Kodėl jauną žmogų yra bandoma paversti gerai funkcionuojančiu robotu? Žinoma, įgytos žinios yra reikšmingos, tačiau per didelė apkrova informacija moksleiviui yra žalinga.
Liūdniausia tai, kad per nerimą ir stresą mes dažnai pamirštame apie gyvybiškai svarbius dalykus žmogui. Meilė, rūpestis, šiluma – šios trys vertybės turėtų būti įrašytos į Raudonąją knygą kaip nykstančiosios rūšys. Per nuolatinį bėgimą žmogus pamiršta žmogų, byra tvirti tarpusavio santykiai, dažnas asmuo pamiršta humanizmo sąvoką.
Rutinos mėsmalė mus padaro gyvais numirėliais. Balys Sruoga memuaruose „Dievų miškas“ rašė apie Štuthofo lageryje kalinčius klipatas – žmones, kurie pagal savo fiziologiją net nebeprimena gyvųjų. Skaitydama apie klipatas, susimąsčiau ir apie save. Supratau, kad kartais jaučiuosi lygiai tokia pati klipata. Gyva numirėlė. Galbūt kai kas ir pasakytų, kad tokie žodžiai – per drąsūs, nes kalėjimas lageryje nė iš tolo negali prilygti šiandieninio žmogaus problemoms. Tačiau pastaruoju metu, skaitydama „Dievų mišką“, supratau, kad mane kaip skaitytoją ir biografą Balį Sruogą sieja daugiau, nei įmanoma įsivaizduoti. Dalis klipatoms būdingų bruožų yra ypač aktualūs ir šių dienų žmogui.
Aš mylių žiemą. Medžius, pasipuošusius baltomis snaigėmis. Gaila, kad neišvengiamą žiemos atėjimą pastebėjau tik vieną dieną eidama iš mokyklos. Pažvelgiau į ryškiai geltona spalva šviečiančią lempą nuo kurios ryškaus ir erzinančio tviskėjimo gėrėjausi krintančių snaigių valsu. „Elegantiškai sninga“, – pamaniau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 50 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.