Ruosvaskruostei mergytei – skaudžios pašaipos
„Gimstant su pavarde, tiesiogiai kilusia iš maisto produkto pavadinimo, turbūt neįmanoma vienu ar kitu gyvenimo etapu (o gal net visais etapais) nesusidurti su tam tikru kiekiu pašaipų, patyčių ar tiesiog ironiškomis šypsenomis. Kumpytė - tokia mano pavardė iššaukdavo juoką, skatino piktdžiugiškas patyčias turbūt anksčiau nei pradėjau suprasti, kokias asociacijas darželio, kiemo, o vėliau ir mokyklos draugams ji kelia.
Rausvaskruostei, o dar ir mėgstančiai mėsytę mergaitei, kokia buvau, tokia aplinkinių reakcija, švelniai tariant, tikrai nebuvo maloni. Pyktis, atsakomieji žodiniai (gėda prisipažinti - ne tik tokie) smūgiai, ašaros - viskas išbandyta. Deja, veiksmingo rezultato nesulaukta.
Vis dėlto, kad ir kaip nuvalkiotai beskambėtų optimistiniai patarimai, kurių esmė „ieškoti gerųjų pusių visada ir visur“, sunku paneigti, kad toks požiūris nėra veiksmingas. Mano atveju tai pasiteisino absoliučiai: aplinkiniams augant ir, pavyzdžiui, mokykloje pradėjus mokytis užsienio kalbos, o tuo pat metu atradus, kad Kumpytę galima vadinti ir Hamgirl, Schinken ar Okoroka natūraliai prabudo smalsumas išmokti ir daugiau šių kalbų žodžių.
Pašaipus vienų žmonių elgesys ir priešingai - jo nebuvimas iš kitų, padėjo anksti suprasti, kad ne visi turi ir gali būti tikrais draugais ar tiesiog žmonėmis, su kuriais malonu ir vertinga bendrauti.
Taip pat išskirtinė pavardė padėjo būti įsimintai iš masės klasiokų mokykloje ar kursiokų universitete ir ne kartą sulaukti įdomių pasiūlymų dalyvauti viename ar kitame projekte, būti pakviestai į darbo pokalbį, ne tik dėl žinių kiekio, tačiau dėl tokios atrodytų nereikšmingos aplinkybės kaip „įstrigusi pavardė“, kuri padėjo prisiminti mane.
Na ir, be abejo, užsiauginau keletą kartų storesnę „skūrą“ bet kokiai aplinkinių kritikai nei būčiau užsiauginusi neturėdama tokios pavardės.
Taigi, drąsiai galiu teigti, kad išskirtinė ir komiška pavardė, kuri net ir dabar, kai vaikystės ir mokyklos laikai jau tolimoje praeityje, beveik kiekvienam naujai sutinkamam žmogui sukelia didesnę ar mažesnę šypsenėlę, man tapo išties vertinga dovana. Tikiu ir linkiu, kad kiekvienas originalios pavardės savininkas anksčiau ar vėliau suprastų ir atrastų teigiamą savo unikalumo reikšmę ir kas kartą tardamas ar išgirdęs savo pavardę - nusišypsotų. Pats sau“, - rašė neprisistačiusi DELFI skaitytoja.
„Pravardės - tai jau tikrai skausminga tema. Pavarde turiu – Liulys. O čia tai kryžius. Gal nuo trečios klasės prasidėjo. Iki tol nė nemaniau, kad ji (pavardė) negraži. Skaudžiausia būdavo, kad juokdavosi mokytojai. Tik kai kurie žinoma... Buvo toks matematikos mokytojas labai gražia pavarde – Vilkas, nebūdavo savaitės, kad nepasišaipytų.
Kas keisčiausia, kad net po vidurinės, technikume, Vilniuje prieš visą auditoriją šaipydavosi dėstytojas. Neva jo dukrelė šitaip prašosi pamyluojama. O bendrakursiai jau subrendę buvo, tik merginos kartais paklausdavo, ar tikrai mano tokia pavardė. O šiaip iki šiol kompleksuoju. 42-eji jau. Nevedęs“, - skaudžia patirtimi dalijosi DELFI skaitytojas.
Kaip Eglė tapo Monika
„Esu Eglė ir neturėjau jokių ypatingų pravardžių, išskyrus tą, kad pusbroliai meiliai vadino spygliuku. Na, o universitete tarp draugių buvom sugalvojusios visas paneles, tuo pačiu - ir save, vadinti Monikomis. Tad rytas prasidedavo taip - „Labas, Monika!“, nepriklausomai nuo to, kuo vardu draugė bebūtų. Tiesiog taip buvo linksmiau. Tačiau man tas antras vardas labai „prilipo“, nes turiu krikšto vardą - Monika.
Galbūt būna ir skaudžios pravardės, tačiau aš jų neturėjau. Tiesa, prisiminiau: kai vyresnysis brolis norėjo mane įžeisti, vadindavo „ryža“ ir tai todėl, kad turėjau kelias strazdanėles ant nosytės. Tai mane skaudino. Bet vaikystė yra vaikystė - miela ją prisiminti“, - savo patirtį papasakojo Eglė.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi: ar teko kada nors patirti kompleksų dėl savo vardo, pavardės, galbūt esate įgyjęs nemalonią, metų metus Jus persekiojusią pravardę? Kaip tokioje situacijoje elgėtės, ar su pašaipomis dėl vardo ar pavardės susiduriate suaugęs? Papasakokite, kaip apsiginti nuo pašaipūnų!
Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vardas“ iki kovo 17 d. Vieno teksto autoriui atiteks naujausia Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva rerum III“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: