Mokytojų pėdsakas mokinių širdyse – jautrūs žodžiai ir svarbios pamokos

Mokytojai – nepaprasti žmonės: jų veidai ir pasakyti žodžiai ne vienam išlieka atmintyje, nors ir praėję daugybė metų po to, kai paskutinį kartą sėdėjai mokyklos suole. DELFI Piliečio skaitytojai pasidalino mintimis apie jiems didžiausią įspūdį palikusius pedagogus.

Skaitytojas V. Baran papasakojo apie lenkų kalbos mokytoją:

„Mano mylimiausia mokytoja yra Edita Klimaševska. Jį yra mūsų mokyklos vyriausioji lenkų kalbos mokytoja bei polonistė (...). Ji mane mokė 8 metus. Per tuos metus išmokau tikrai daug, sudalyvavau daugelyje konkursų bei olimpiadų, kuriose, dėka mokytojos, buvau užėmęs prizines vietas ir pamačiau, kokia mokytoja yra iš tikrųjų. Jeigu ne ji, šiuo metu sėdėčiau ir neturėčiau ką veikti. Ji taip pat yra dramos būrelio mokytoja. Ačiū jai. Sveikinu su mokytojų diena ir linkiu kuo didžiausių pasiekimų!“, - rašė jis.

Juozas Greičius prisiminė savo kurso vadovą – atmintyje jam išliko dar 1963 m. pasakytas jo pasveikinimas:

„Tuometiniame Belvederio žemės ūkio technikume mes, kaip ir visi jauni žmonės, siekėme išmokti pasirinktos specialybės dalykų, tapti komunikabiliais ir savarankiškais pradedant savo darbą ir visą gyvenimo kelią. Geriausias pavyzdys mums buvo kurso vadovas Algirdas Plaušinis. Jis buvo ne tik puikus fizikos - matematikos dalyko dėstytojas, bet labiausiai įsiminė jo dorovinis auklėjimas, neformalios etikos ir estetikos pamokos pokalbiuose, bendravime, kur mes buvome vertinami kaip lygūs su savo vadovu. Nebuvo jokių „tabu“, galėjome kreiptis įvairiausiais klausimais, gauti reikiamą patarimą ar pagalbą. Kaip priesakas man ir kitiems bendrakursiams išliko kurso vadovo 1963 m. Naujametinis sveikinimas, parašytas jam būdinga puikia, kaligrafiška rašysena: „Mokslas iškelia žmones ir tautas. Mokykis, kad ir Tu galėtum įsijungti į tą didelį gyvenimo ratą, kad savo jėgas paaukotum Tėvynei ir po daugelio metų galėtum pasakyti – „gyvenau“. Didžiausia pagarba mūsų vadovui, pedagogui ne tik pagal profesiją, bet ir pagal pašaukimą, atidavusio visą savo dvasios turtingumą auklėjant jaunus žmones“, - laiške teigė J. Greičius.

Slapyvardžiu Klaudi pasirašęs skaitytojas džiaugėsi savo anglų k. mokytoja:

„Mano svarbiausia mokytoja žinoma yra anglų k. mokytoja Jūratė. Su ja jaučiuosi taip lyg būčiau pažinojusi ją visą gyvenimą. Kad ir kiek kartų mums skaitė moralus, vis tiek mus palaikydavo bet kokiu atveju. Ji mielai mus priima, bendrauja, juokauja. Mokytoja tiki manimi, aš tikiu mokytoja, o tai ir yra svarbiausia. Ji moka mus ne tik išmokyti dalyko, bet su mumis ir draugauti (o kartais ir „nuolaidų“ padaryti). Pirmoji anglų k. mokytoja buvo nekokia, o kai sutikau mokytoją Jūratę, ji iš karto man patiko ir supratau, kad tai yra mokytoja, kurios man tikrai reikėjo. Nors ir penktadienį jus sveikindama netyčia nuverčiau gėlę (atsiprašau), jūs vis tiek išlikote rami ir patenkinta. Dėkui jums už geriausias žinias kurias tik galėčiau gauti. Tik jūsų dėka taip gerai moku anglų kalbą“, - mokytoją sveikino Klaudi.

Net po penkerių metų iš atminties skaitytojai V.B. neišblėsta atsiminimai apie lietuvių kalbos mokytoją:

„Nors mokyklą baigiau prieš 5 metus, vis tiek norėčiau pasveikinti ir pagirti už kokybišką darbą savo lietuvių kalbos Mokytoją ir klasės auklėtoją Rasą Buzaitienę. Labai norėčiau, bet... To padaryti negaliu, nebent tyliai pastovėti rudenio vėjyje prie Mokytojos kapo. Gaila, bet tik pabaigusi mokyklą supratau, kiek iš tikrųjų daug ji mane išmokė. Literatūros pamokas prisiminsiu visą gyvenimą, jos buvo mano mėgstamiausios, o ilgų literatūros kūrinių interpretacijų rašymas buvo mano mėgstamas namų darbas. Esu dėkinga šiai Mokytojai už literatūrinio, meninio, dvasinio pasaulio slėpinių atskleidimą, jo grožio ir naudos parodymą, dvasinio išprusimo, žmogiškumo ir jautrumo puoselėjimą. Ačiū. Jos dėka esu geresnis žmogus. Tai buvo savo darbą puikiai išmaniusi ir kokybiškai jį dirbusi Mokytoja bei Auklėtoja. Ir man labai gaila, nes jaučiuosi kalta, kad jai to taip ir nepasakiau, tiesiog nespėjau... Ji buvo vienišas žmogus, jautrios sielos, su mano klase užmezgusi ypatingą artimą ryšį. Gal mano klasei išsivaikščiojus į universitetus jai buvo per sunku prisijaukinti naujus penktokėlius, gal jai buvo per sunku su mumis atsisveikinti... Visam gyvenimui atsiminsiu jos žodžius iš vienos literatūros pamokos: „Kai žmogaus siela suserga ar miršta, iki fizinės mirties lieka nebe daug“. Gal mes išeidami ir pamiršdami ją susargdinome jos sielą... Kad ir kaip ten bebūtų, esu dėkinga savo Mokytojai-Auklėtojai, kurios kapą lankau kasmet lyg savo artimo žmogaus“, - mylimai mokytojai gražius žodžius skyrė V.B.