Na, pavyzdžiui. Gerai atsimenu sūnaus įspūdžius iš pirmosios savo ekskursijos. Kažkaip įsiminė, kad auklėtoja visiems vaikams liepė garsiai, vienu balsu sušukti vairuotojui „Ačiū!“. Nematau tame nieko blogo, aišku kaip suaugusioji jau tada pagalvojau, kad ačiū tai ačiū, bet juk žmogus tiesiog dirba savo darbą, už kurį gauna pinigus. Na, bet maži vaikai yra maži vaikai, palikime tai. Daug labiau mane stebina kitas, dabartinis dalykas.
Tai kažkoks mokytojo sudievinimas. Atrodytų, darbas kaip ir visi kiti, bet ne, nuolat kyla kažkokių problemų. Neseniai praūžė Mokytojo diena, tai ko tik iš bendradarbių neprisiklausiau. Priklausomai nuo vaikų amžiaus, vienos lakstė po parduotuves ieškodamos kažkokių blizgančių tušinukų (atvirutėms piešti), kitos naršė internetą ieškodamos prabangių saldumynų parduotuvių (kad padovanotų auklėtojoms kažin kokių šveicariškų triufelių), dar kitos skambinėjo gėlių augintojams, nes, matote, turginės gėlės per prastos jų Mokytojoms...
Man paklausus, liaudiškai tariant, kame čia reikalas, visos ėmė suokti apie kažkokią „pagarbą pedagogui, ugdančiam jos vaiką“. Palaukit, sakau. Niekas ir nekalba apie spjaudymą į veidą, galima ir pasveikinti, tik kam tas triūsas? O svarbiausia, apie kokį ugdymą eina kalba? Kiekvienas mokytojas išmoko savo dalyko ir tiek. Aš manau, kad tikrasis ugdymas yra, tarkime, pasakojimas/diskutavimas apie tai, kas yra gera, o kas bloga, o ne aiškinimas Pitagoro teoremos (nesakau, kad ir to nereikia).
O dabar tik pabandyk paklausti ko nors įdomaus, gyvenimiško, iškart būsi „nusodintas“. Mano sūnus pats tą patyrė, maloniai nustebau, kai atvirai pasipasakojo, kad kokioje penktoje ar šeštoje klasėj, kai per biologijos pamoką buvo dauginimosi tema, jis kažko užklausė mokytojos šia tema apie žmones, tai liko subartas, kaip trukdantis pamoką savo nesąmonėm. Ar tai normalu? Aišku, po šio karto sūnus nebeklausinėjo „ne iš vadovėlio“. Be abejo, sistema yra sistema, bet kodėl neatsakius į vieną kitą papildomą klausimą? Paskui taip ir išeina, kad lytinio švietimo pamokos praeitos kažin kada, o kas yra prezervatyvas ir kur jį gauti, vaikams yra mįslė.
Na, o dar grįžtant prie pradinės temos, bet kokiame kitame darbe gėlytės, saldainiukai būtų kyšis, o čia? Maždaug „Nebark mano vaiko, kai jis ko klausia“? Hm. Keista.
Taigi, galiausiai, ko gero, pritarčiau prieš kelis mėnesius skaitytam straipsniui, kuriame teigiama, kad mokytojai, kaip ir visi kiti pasaulio žmonės, pagarbą turi nusipelnyti, o tada jau gali ir padėkos sulaukti, pasveikinimo Mokytojo dienos proga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti ar pasidalinti savo nuomone ar pasakojimu? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“. Taip pat rašinius galite siųsti, naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: