Šiai temai neabejingi tikrai protingi ir gerbiami žmonės, valstybės piliečiai ir mokesčių mokėtojai. Gerbiami bent jau tol, kol turėjo galimybę sąžiningai susimokėti visus dirbančiojo ar vartojančiojo mokesčius.
Taigi, dažniausiai tie mano minėtieji protingi ir įžvalgūs žmonės aršiai kritikuoja mūsų valstybinį sektorių, valdymo sistemą ir posistemes, rinkimus ir partijas beigi visokius kitokius analogiškus reiškinius. Ir va aš šiandien pagalvojau, kaip čia taip yra, kodėl? Negi jie patys nėra niekada susidūrę su savo kritikuojamaisiais tiesiogiai, negi nėra matę, girdėję ar kitaip prisilietę prie jų atsakingo darbo?
Man taip gyvenime susiklostė, kad tikrai retai tenka turėti reikalų su visokiom valdiškom ar pusiau valdiškom institucijom, bet retkarčiais tenka akis į akį susidurti su valstybine realybe.
Va kad ir dabartiniu metu gana artimai tenka pabendrauti su Užimtumo tarnybos darbuotojais. (Jokių konkrečių pavardžių nesiruošiu minėti, tegu tai lieka bendro pobūdžio informacija ir bet kokie sutapimai tebūna atsitiktiniai.) Ir aš matau, suprantu, koks tai atsakingas ir rimtas darbas. Juk suprantam visi, su kuo jiems tenka bendrauti. Normalūs, tvarkingi ir atsakingi piliečiai moka bet kokiomis sąlygomis išgyventi, suktis, susirasti naudingų ryšių ir dar visomis kitomis priemonėmis susirasti ir išlaikyti darbą ir taip iš sumokėtų mokesčių išlaikyti darbo vietą ne tik sau, bet ir valstybės tarnautojams.
Tai gerai, jei ateina dar niekada nedirbusių (bent jau legaliai), ilgalaikių bedarbių, neturinčių jokios kvalifikacijos ir pan. Jie gal ko ir pareikalauja, bet su jais paprasčiau. Juk tada gali jaustis tikrai gyvenantis pilnavertį gyvenimą, kurį aukoji jiems tarnaudamas. Na ir statistikai skaičiai išraiškingesni – va kiek mes suskaičiavome visokių nefainų piliečių, ir kaip stengėmės, o jie...
Bet gi pasitaiko ir kitokių atvejų. Dirbo dirbo žmogus, jau beveik ir iki būtinojo stažo prisidirbo, ir – opa, bedarbis. Laba diena, čia aš toks ir toks, tą ir tą mokiausi, tai ir tai dirbau, norėčiau ir toliau dar dirbti, gal pasimokyti, pasitobulinti. Gal yra kokių programų, pagalbų, nes mokslai brangūs, bedarbio pašalpa ne kažką... Oi, ką jūs, kokios programos, kokia pagalba, jums niekas nepriklauso. Ir iš viso, darbo Jūs nebesurasite. Sakote mokotės, dieninės studijos? Oi, tai jums nepriklauso jokia bedarbio pašalpa, nesvarbu, kad už savo lėšas mokotės.
Vizito rezultatai buvo tokie netikėti, kad tik po dienos pradėjau atsipeikėti ir puoliau ieškoti informacijos, kokio nors teisinio pagrindo tokioms prognozėms. Gerai, kad ir nesumojau išsiklausinėti visko tiksliai vietoje, nes mačiau, kad ir taip tarnautojai buvo sunku. Kompiuteris stringa, kažką ne tą „meta“, nors informaciją apie save buvau užpildžiusi iš anksto internetu, bet taigi ją reikia susirasti ir suprasti. Net kilo mintis, kad reiktų jai padėti, nes aiškiai matėsi, kad kompiuterinis raštingumas ir klientų aptarnavimas tikrai nėra stiprioji darbuotojos pusė, o ir mano daugiau negu dvidešimties metų darbo patirtis šiose srityse neleido susižavėjusiu žvilgsniu lydėti jos pastangų. Bet turiu pasakyti, kad asmeninis jos pokalbis telefonu mano apsilankymo metu vyko tikrai labai sklandžiai ir dalykiškai – bet taip ir turėtų būti, nes kalba ėjo apie artimo žmogaus sveikatą.
Taigi, atidėjus studijas ir pusdienį padirbėjus jau turėjau mane tenkinantį rezultatą, kurį rūpestingai sudėjau į elektroninį laišką su visais paryškintais punktais ir nuorodomis į mane liečiantį įstatymą bei sudarytą mano ir mokymo įstaigos sutartį. Kadangi mačiau, kaip mano konsultantė buvo užimta, neatmečiau galimybės, kad šį laišką teks persiųsti ir kažkiek užimti ką nors iš aukštesnių jos vadovų. Bet to neprireikė. Nors atsakymo jokio negavau, bet savo SoDros puslapio paskyroje radau informaciją, kad gausiu išmoką, taigi galiu ramiai toliau mokytis savo lėšomis.
Toliau viskas sekėsi tikrai neblogai, nes, turbūt, ne vieno valstybės tarnautojo netikėtai laimei atėjo virusas su savo nuostabiuoju Karantinu. Dabar daug kas jau galėjo (ir vis dar gali) oficialiai, atvirai užsidaryti duris ir palikti gatvėje visus tuos interesantus su jų nepamatuotais reikalavimais ir pretenzijomis. Šiuo atveju aš irgi likau patenkinta, nes nereikėjo važiuoti per visą miestą tik tam, kad pasėdėtum prie konsultanto stalelio, kol jis supildys savo darbo rezultatus kompiuteryje ir pateiks kažkam kažkokias ataskaitas, kiek laiko ir su kuo buvo užimtas.
Norėčiau dar atskirai parašyti ir dėl paties Užimtumo tarnybos pavadinimo. Aš tikrai esu per mažas žmogus, kad suprasčiau iš esmės, kam tokia tarnyba su bet kokiu pavadinimu yra mums reikalinga, bet, kai Darbo birža persivadino į Užimtumo tarnybą, pasidarė daug suprantamiau. Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada ir kitos valstybinės institucijos taip pat persivadins, tik gal kokia numeracija ar raidinė kombinacija galėtų būti prie kiekvienos iš jų pridėta. Pavyzdžiui, kaip anksčiau buvo numeruojamos vidurinės mokyklos. Nes visos jos yra tikrai vertos savo vardo. Per visą Lietuvą visose jose yra užimta tikrai labai didelė dalis žmonių. Įsivaizduokit, jei dabar staiga kažkokio stebuklo dėka jų skaičius būtų mažinamas ar kai kurios net panaikinamos – tai koks kiekis puikių specialistų atsidurtų gatvėje, čia jau galima kalbėti net ir tiesiogine prasme, nes tarnybinių butų dar irgi niekas nepanaikino.
Kodėl kol kas tik ši viena tarnyba vadinasi Užimtumo? Gal kad jai tikrai sunku rasti kuo užsiimti... Nes nėra paprasta būti tarpine grandimi tarp asmens ir SoDros ar Statistikos departamento. Negi tiesiai leistume žmogui kreiptis dėl išmokų, jeigu jau užimti žmonės sukūrė visą sistemą, kaip kreiptis į Užimtumo tarnybą, kuri perduos duomenis SoDrai ir t.t. Juk šiais didžiosios kompiuterizacijos laikais niekaip kitaip neįmanoma sužinoti, ar žmogus dirba, ar gauna kokias išmokas, pajamas, ar jam yra suteiktas koks statusas. Na nebent būtų toks atvejis, jei asmuo yra ar galimai yra skolingas valstybei. Tuomet kažkaip niekur kreiptis nereikia, labai operatyviai sužinoma visos jo, o tuo pačiu ir visų jo šeimos narių pajamos, išlaidos ir buvimo vieta. Tik čia irgi yra kažkokia ugniasienė pastatyta. Matyt sistemoje yra įvestas toks lyg ir atvirkštinės proporcijos principas: kuo mažesnė galima ar tikra skola arba kuo mažesnės asmens pajamos, tuo greičiau ir griežčiau suieškomi ir baudžiami galimi kaltininkai.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad gyvenam teisinėje valstybėje ir visada turim teisę kreiptis į teismą, jei mums kažkas pasirodė neteisinga ir bylinėtis keletą ar keletą dešimčių metų jau ne dėl su laiku vis menkstančios sumos, bet vien dėl principo ar jau tokio beveik sportinio intereso. Bet kai jau patenki į kokią, pavyzdžiui, VMI, prieš gerą pusdienį visaip besiskambinęs ir, nerandant būdų išvengti tarnautojų trukdymo darbo vietoje, galų gale vizitui užsiregistravęs iš anksto, sužinai, kad ne taip visgi užsiregistravai, nes registratorė tai neturi laiko su kiekvienu pagal savo darbo specifiką bei formuluotes aiškintis, ko konkrečiai jam reikia. Tokiu atveju gauni pasiūlymą ramiai sau eiti... namo. Ir bandyti registruotis dar kartą, tik jau teisingai, nes, matyt, kad yra ir tokia galimybė ar, greičiau, sėkmė. Ir vėlgi, valstybės tarnautojų naudai reikia pasakyti, kad ne visi eina... namo, kiti bando kelti bangas ir reikalauja savo susifantazuotų teisių. Tai čia normalios sąlygos? Tai čia normalus požiūris į užimtus žmones? Jie gi ne šiaip mygtukus spaudo ir ragelius kilnoja, jie skaičiuoja tavo valstybės iš tavęs paimtus pinigus, kad visi kiek įmanoma labiau ir teisingiau būtų užimti.
Tai todėl ir stebiuosi tais visais nepatenkintais protingais piliečiais. Kodėl jūs žiūrit tik iš savo langelio ar ekrano pusės, ar labai jau būtumėte laimingi turėdami reikalų su tokiais klientais, lankytojais, pacientais, kaip jūs patys? Kartais jau ir man prisiskaičius ar prisiklausius tokių istorijų pradeda panašiai atrodyti, bet užtenka nors vieno atvejo ir viskas sustoja į teisingas vėžes.
Va kad ir šiandien. Parašiau elektroninį laišką į vieną Tarnybą dėl vieno prašymo eigos. Turiu paminėti, kad prašyme nurodyta mano vardas, pavardė, asmens kodas ir t.t. Gaunu maždaug tokį atsakymą: atsakyti negaliu, nes užsiregistravusių žmonių tokiais vardais, kaip kad tamstos, yra daug. Viskas. Daugiau nėra jokios informacijos, ko dar trūksta, kad mane identifikuotų, kur man kreiptis ir ką daryti toliau. Tai aš ir vėl trukdau užimtą žmogų su šiais visais minėtais klausimais. Ir tada jau gaunu atsakymą su prierašu, kad kitą kartą aiškiau paaiškinčiau, kas aš tokia, nes jie neturi laiko, nes yra užimti.
Todėl ir negalėjau daugiau nutylėti, todėl ir išsiliejau. Gal bent taip padėsiu daugiau kam susiprasti, kad užimtų žmonių nevalia trukdyti su savo asmeninėmis problemomis, nes jie jau ir be mūsų įsikišimo ir pastangų yra pakankamai užimti.
O dabar kuriu tykiai tokį kaip ir „verslo“ planą, kaip čia man rasti kokį užsiėmimą kokioje nors užimtumo tarnyboje. Būčiau sau užimta visą darbo dieną, netrukdyčiau kitų tarnautojų savo nereikšmingomis problemomis, nes būčiau užsiėmusi užsiėmimu, kaip užimti užsiėmusius kolegas. Ir kas galėtų paneigti, kad nemažai valstybinių institucijų puikiai įvaldė užimtumo problemą ir moka susikurti vieni kitiems užsiėmimų, kurie gimdo vis naujus ir naujus ir naujus.