Pirmiausia, norėčiau aptarti, kokią prisimenu mokyklą tais laikais, kai dar pati buvau mokinė. Mokyklą prisimenu šviesiai. Joje patyriau įvairiausių nuotykių, radau draugų, išmokau begalės dalykų, įgijau žinių. Mokykloje mes mokomės – tai pagrindinis dalykas. Žinias mums perduoda mokytojai. Juos aš pamenu labai skirtingus. Vieni buvo be galo atsidavę savo darbui, kitiems tai buvo nuobodi kankynė. Tačiau mes mokiniai mokėmės ir mokytojus gerbėme. Žinojome, jog, jei nesistengsime, tai užaugę eisime šluoti gatvių, jei neklausysim mokytojų, būsim sudrausminti tėvų, sugėdinti ir pasmerkti. Gerai mokydamasis galėjai įgyti bendraklasių ir mokytojų pagarbą. O mokytojais, kurie dirbo atsidavę, mes žavėjomės.
Šiuolaikinė mokykla man nepatinka. Atsidūriau joje, baigusi pedagoginį universitetą. Tapau mokytoja. Bandžiau tapti. Nes, jei baigi universitetą, dar nereiškia, jog jau esi mokytojas. Tai tik žodis tavo diplome. Mokiniai manęs negerbė, mokytojai nuolat skundėsi savo darbu, užjautė mane ir guodė. Tas pats buvo ir su mokinių tėvais. Jie tiesiog mane užjautė. Supratau, kad mokytojo darbas ne tik mokyti ir perduoti žinias. Tapau auklėtoja, rašytoja, renginių organizatore, ekskursijų gide, dokumentų tvarkytoja, psichologe. Pamokoms ruošdavausi iki vidurnakčio, net naktį gaudavau laiškų iš administracijos ir kitų mokyklos specialistų, ką dar turėčiau atlikti, kam pasiruošti. Nuolat plaukė krūva dokumentų, kuriuos turėjau atsakingai užpildyti. Niekas nieko nesiteikė aiškinti, visi tik reikalavo, kad darbai būtų atlikti laiku. Mokyklos psichologė, specialioji ir socialinė pedagogė man vis grūdo pluoštus popierių, apklausų, anketų. Norėdama mokyti, privalėjau rašyti planus: metinį, mėnesio ir dienos. O vaikams buvo tas pats, jie nesistengė mokytis, tik troško būti svarbūs, tik norėjo dėmesio. Dėmesį bandydavo išsikovoti neruošdami namų darbų, tyčiodamiesi iš kitų, triukšmaudami ir nesimokydami per pamokas.
Apleidau savo šeimą, pamiršau apie savo poreikius. Per pamokas mokiniai neklausydavo, nemažai jų turėjo specialiųjų poreikių. Susidūriau su agresija ir patyčiomis. Vyresni mokytojai, iš pradžių užjautę, pradėjo užsipuldinėti mane, tikrindavo mano žinias, testuodavo, bandė parodyti, kad aš nekompetentinga. Jiems tai pavyko. Pervargusi pradėjau galvoti, kad nieko nesugebu, o ir vaikai lipo ant galvos. Galiausiai susirgau depresija. Iš mokyklos išėjau ir sugrįžti į ją nebenoriu.
Kokią įsivaizduoju ateities mokyklą? Mes niekada nebegrįšime į praeitį. Vaikai šiais laikais kitokie. Gyvenantys virtualiame pasaulyje, trokštantys dėmesio, norintys aukštų įvertinimų be pastangų, pasipūtę ir pikti. Senieji mokytojai lyg dinozaurai, jie greitai išnyks. Jaunimas, kuris ateis į mokyklą, greitai iš jos pabėgs. Todėl, kad viskas pasikeitė, o mūsų švietimo sistema išsigimė. Krūva popierizmo, „tušti“ vadovėliai, menkas atlyginimas, išpūsta mokymo apimtis, mokiniai, kuriems niekas nerūpi, tėvai, kurie neturi laiko... Ateities mokykla – tuščią klasė. Lyg muziejus. Su suolais, kėdėmis, lenta ant sienos. Pereisime prie nuotolinio mokymo, bet ne dėl koronos. Dėl mūsų visų saugumo, dėl nebemokėjimo bendrauti, dėl savo pačių susikurtų reikalavimų, kuriuos įvykdyti sugebės tik kompiuteriai.