Apie ką mes čia…
Jupiterė visą savo gyvenimą tarnavo kitiems, nieko už tai neprašydama. Tačiau tai ilgiau tęstis negalėjo. Vieną jai ir jos gyvybei lemtingą dieną ji sužino tikrąją savo kilmę – karališką kraują ir pranašystę, kad būtent jai lemta valdyti visą visatą. Žinoma, tai patinka ne visiems galaktikos lordams, todėl merginai gresia tikras pavojus iki tol, kol jos kilmė nebus oficialiai patvirtinta.
Kad ją apsaugotų, į kovą su blogio tarnais stoja patyręs karys Kainas, kuris Jupiterėje mato ne vien tik šviesos ir valdžios simbolį, bet ir gyvenime paklydusį žmogų. Taip prasideda negailestinga kova dėl Žemės, kurios likimas yra išsigandusios ir visiškai nieko nenutuokiančios merginos rankose.
Kūrinio vidus
Brolis ir sesuo A. ir L. Wachowski po išties įspūdingos trilogijos „Matrica“ kardinaliai pakeitė savo kūrybą. Žinoma, kalbu apie blogesnę pusę, nes „Speed Racer“, vargu, ar išvis galima pavadinti filmu. Tai kažkokio muzikinio klipo vizualinių efektų kratinys, kuris tapo kančia milijonams žiūrovų visame pasaulyje. Taip pat ne itin spindėjo jų darbas „Debesų žemėlapyje“, kuriame jų režisuotos istorijos pralaimėdavo viena po kitos Tomo Tykwero pasakojimams.
Žinoma, iš prodiuserių pusės, tai vienas kitas jų kuruojamas filmas išties sugebėdavo stebinti. Pavyzdžiui nuostabus „V – tai Vendeta“, kuris ilgam įsimena jau po jo peržiūros. Tačiau tik dabar, galima sakyti po dešimties metų, giminaičiai vėl ėmėsi mokslinės fantastikos žanro. Deja, pernelyg didelės ambicijos neleido jiems pasiekti norimo rezultato.
Naują Wachowski filmą jau nuo pat pradžių lydėjo visokiausios nesėkmės – tai negautas tinkamas finansavimas iš studijos „Warner Bros“ šefų, tai kai kurių aktorių atsistatydinimai, tai specialiųjų efektų papildomas apdorojimas. Būtent paskutinis faktorius ir lėmė, kad juostos pasirodymą jie perkėlė iš tokiems filmams palankaus vasaros sezono į visiškai mirtiną žiemos laikotarpį, kai dažniausiai kino studijos išstumia tuos projektus, kuriais visiškai nepasitiki ir kuriems nėra žadamas joks finansinis stabilumas. Matyt, po testinių peržiūrų studija suprato, kaip neatsakingai jie išleido 150 milijonų dolerių.
Taigi, filmo siužetas sukasi aplink „išrinktąją“, kuri privalės apsaugoti ne tik save, savo artimuosius, bet ir visą žmoniją. Kur mes tai jau matėme? Kur mes matėme pranašystes ir kur matėme visišką „lūzerį“, išgelbėjantį pasaulį? Ogi kas antrame tokio žanro filme. Juosta - tai visiškas žinomiausių mokslinės fantastikos, veiksmo, fantastinio žanrų kratinys, kuriame galime įžvelgti panašumus su tokiais žinomais filmais kaip „Tronas. Palikimas“, naujasis „Žvaigždžių kelias“, „Žvaigždžių karai“, „Bado žaidynės“, „Įsikūnijimas“, „Gravitacija“ ar net „Piktadarės istorija“.
Na, tiesą pasakius, režisieriai tikrai laiko veltui nešvaisto ir žiūri daug filmų. Taip pat filmas kvepia nesąmoningu banalumu, kuris su kiekviena scena velkasi iš paskos. Nejaugi turint tokią visai neblogą idėją nebuvo galima jos įgyvendint kruopščiau, o ne bet kokiu būdu, kad tik būtų efektingiau? Aiškiai matosi, kad režisieriai Wachowski visiškai nenorėjo žiūrovams pateikti naujo pasaulio, pristatyti tolimų visatos užkampių gyvenimo. Jeigu jie to norėtų, tai pagrindiniai herojai, kilę iš kosmoso, nekalbėtų angliškai, o turėtų savo kalbą.
Tai neįvyksta, todėl mums tenka beveik dvi valandas žiūrėti į roplius, kurie puikiai šneka žemiečių kalba. Bet ir tai dar ne viskas. Labiausiai siutina tas faktas, kad visiškai atmestinai pristatyti visatos lordai, kurie ir buvo patys įdomiausi visoje šioje makalynėje. Iš arčiau susipažįstame tik su Jupitere, nes nuo pat pradžių matome, kaip ji gyvena ir kokius gyvenimo tikslus ji turi. Tačiau kur pasakojimas apie Kainą, kuris atrodo žymiai įdomiau? Apie jį užsiminta tik tai, kas jis toks yra, bet apie jo gyvenimą ir nuotykius, bent jau kažkokį svarbų nutikimą – jokios kalbos. Lygiai taip pat - ir apie Balemą, kurio charizma užgožė visus juostoje parodytus veikėjus.
Pasišiukšlino Wachowski, rašydami šio filmo scenarijų, su personažais, visą dėmesį atidavę pačiam pilkiausiam iš jų. Kita vertus, filmas neleido nuobodžiauti savo veiksmo scenomis. Prisipažinsiu, kad kai kuriose vietose net šiurpuliukai pradėjo po oda bėgioti. Nors mūšiai ir atrodo bukai, tačiau „veža“ iki pat finalo. Taip, kelios užtęstos ir banalios pokalbių scenos ir visiškai nuspėjamas siužetas leido pamatyti visus filmo trūkumus, bet atmetus tai ir tiesiog atsipalaidavus, tai nuostabus veiksmo reginys, kurį verta pamatyti dideliame ekrane.
Namų kino peržiūros metu, matyt, dar labiau nusivilčiau šiuo filmu, todėl bent jau dėl efektingo turinio reikia eiti į kino salę. Nors filmas vienam kartui, ir, galbūt, pabaigoje bus gaila išleistų pinigų, tačiau nieko tokio žanro juostose šį žiemos sezoną nerasite. Vis dėlto retai taip nutinka, kai vasarį galime pamatyti potencialų vasarinį „blokbasterį“ kine.
Techninė juostos pusė
Nors jaučiamas labai didelis nusivylimas dėl Wachowski scenarijaus sugebėjimų, tačiau jų filmuose visada yra vienas geras aspektas – specialieji efektai. Jų čia tokia gausa, kad akys pradeda bėgioti jau nuo pat pirmų filmo akimirkų, kai pradedamas nenuilstantis veiksmas. Tiesiog trūksta žodžių. Taip, tai nėra kažkokie tai išradingi vizualiniai efektai, bet kad jie labai kokybiškai sukurti, tai gryniausia tiesa. O dar kai filmą apgaubia trimatė erdvė, tai jie tampa dar kokybiškesni.
Retai kada galima pamatyti tiek daug fantastinių elementų, kurie užgožia scenarijų, klaikią režisūrą, ir leidžia mėgautis rodomu šou. Taip pat filme netrūksta tam tikros vidinės estetikos, todėl veikėjų apdarai ir bendras filmo dizainas, dekoracijos padaro įspūdį ir iškelią vizualinę filmo didybę į paviršių.
Grimas irgi geras, veikėjai neatrodo kaip iš antrarūšių pasakaičių vaikams. Čia jie spindi kruopštumu. Bent jau tai gerai, nes atskleisti jų savybių ir psichologinių portretų kūrėjams nepavyko. Garso takelis primena tam tikras vinjetes iš operų, tačiau tai nestebina, nes filmo kompozitoriumi buvo paskirtas Oskaro laureatas Michaelas Giacchino‘as. Jo darbas - išties kokybiškas, jis savo gerumu užgožia režisierių padarytus klaikius sprendimus, plėtojant pačią istoriją. Gerai parinktos kompozicijos veiksmo scenoms suteikia epiškumo, todėl karts nuo karto nejučiomis per odą prabėga šiurpas.
Kameros darbas, kurį atliko dar vienas tituluotas operatorius, dviejų Oskarų už filmus „Rudens legendos“ ir „Narsioji širdis“ laimėtojas, objektyvo virtuozas Johnas Tollas, labai maloniai nuteikia. Jis su savo sprendimais spėja visur, todėl vizualiai ir veikėjų susidūrimai, ir įnirtingos kovos dėl Žemės likimo atrodo labai efektingos ir gniaužančios kvapą. Deja, bet ne visada galima tik girti techninę pusę. Pasitaiko ir liūdnų akimirkų, kurias šį kartą atnešė tiesiog siaubingas montažas.
Filmo istorija atrodo taip nepatraukliai, ir taip bėgiojama iš vieno galo į kitą, kad bežiūrint susidaro įspūdis, kad režisieriai patys nežinojo, ką filmuoja. Dėl garso montažo priekaištų nėra, tiesiog jis buvo suderintas gerai, kad kiekviena veiksmo scena atrodytų galingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kai esi kietas režisierius arba bent jau tave gerbia daugelis kino industrijos kolegų, tai nėra didelė problema prisikviesti į savo kuriamą juostą A klasės aktorių. Būtent taip įvyko ir su Wachowski, kuriais labai žavisi dviejų pagrindinių vaidmenų atlikėjai.
Pagrindinį vaidmenį juostoje atliko ukrainietė Mila Kunis, kuri niekada nespindėjo kokiais nors aktoriniais sugebėjimais ir ją visą laiką gelbėdavo jos stulbinanti išvaizda (bent jau kino ekranų ribose). Tačiau kaip ir anksčiau, taip ir dabar, ji visiškai neprogresuoja, todėl šiame filme žiūrovai privalo dvi valandas su trupučiu kentėti ir stebėti jos medinę vaidybą, kuri tik vos vos lenkia Kristen Stewart aktorinius sugebėjimus. Jos personažas atskleistas maksimaliai, tačiau ji pati nesugebėjo savo veikėjai sukurti charakterio ir išskirtinių bruožų, kurie leistų mums ja patikėti bent jau akimirką.
Užtat Chaningas Tatumas, kelis metus padirbėjęs su išties puikiais režisieriais, „perlaužė“ save ir galiausiai pradėjo vaidinti. Didelė pagarba šiam aktoriui ir jo progresui, kuris čia džiugino akis. Deja, bet jo potencialas nebuvo išnaudotas maksimaliai, nes juostos kūrėjams nerūpėjo jo personažą atskleisti ekrane.
Dar vienas džiuginantis pasirodymas priklauso galimai būsimam šių metų Oskaro laureatui už geriausią vyrišką vaidmenį – Eddy‘ui Redmayne‘ui, įkūnijusiam Balemą. Nors jo potencialas ir stulbinantis talentas nebuvo paliesti, tačiau jis sukūrė gana gerą veikėją. Šaltą, despotišką, sociopatą monstrą, kuris bet kokia kaina norėjo dar labiau įtvirtini savo valdžią visatoje. O koks balsas ir emocijų perteikimas… Jis savo trumpu pasirodymu užgožė visus filmo aktorius. Taip pat filme pasirodo vaikščiojantis „gadintojas“ arba tiesiog visada filmuose mirštantis aktorius Seanas Beanas. Ar jis mirė, ar liko gyvas? Na, čia jau neatskleisiu, geriau patys pasižiūrėkite filmą. Aktorius visai neblogai atliko savo vaidmenį. Charizmos jis turi, bet, vėlgi, jo potencialas nebuvo iki galo išnaudotas. Be jo, filme nors ir trumpai vaidino Jamesas D‘Arcy‘is, Douglasas Bouthas ir žinomas kino režisierius – Terry Gilliamas, kurį buvo labai sunku atpažinti.
Verdiktas
„Jupiterė. Pabudimas“ – tai daug veiksmo, įtampos, adrenalino ir estetiško pateikimo turintis ir specialiųjų efektų prigrūstas fantastinis režisierių Wachowski reginys, kuris, deja, nuvilia savo prastu scenarijumi, labai bloga režisūra ir košmarišku juostos montažu. Jis visą pasakojimą paverčia į vaizdų kratinį, kuriame iš visų jėgų bando kapstytis gerai vaidinantys Eddie‘is Redmayne‘as ir Chaningas Tatumas, užgoždami pagrindinės herojės atlikėją – medinę Mila Kunis.