Visas matytas ankstyvo ryto gamtos reginys tik dar labiau įkvėpė su dideliu nekantrumu siekti mūsų kelionės tikslo – Rusnės salos, o siekiant tikslumo ir konkretumo, tai mūsų planuose buvo Skirvytės upė, ant kurios kranto ir pastatėme palapinę, o draugas, kaip ir visi ten poilsiaujantys, užmetė meškeres didžiajam metų laimikiui.
Savo stovyklavietei vietos reikėjo paieškoti. Ko norėti – Nemuno delta – žvejų Eldoradas. Virš Skirvytės jau nuo ankstaus ryto radome pasvirusias meškeres, o ant visos pakrantės – ilgą liniją besibūriuojančių įvairių tautybių šeimininkų bei jų automobilių. Be vietinių, čia būriavosi lenkai, rusai, latviai, estai, nes, kaip supratome, vyko varžybos.
Taigi lėtai riedėjome pakrante ir žvalgėmės, kur dar nespėta įsikurti. Radome nuostabų lopinėlį, kuriame dar galėjom įžiūrėti buvusių, greičiausiai praeitą vakarą, stovyklautojų pėdsakus: laužavietę, apdėtą akmenimis, bei žuvies žvynus – neblogas laimikis turėjo būti, o šiaip stovyklautojų tvarkingų būta, nes neaptikome jokių šiukšlių, taigi ko daugiau norėti, o ir kaimynai netriukšmingi.
Įsikurta, draugo meškerės užmestos, mano užkandžiai paruošti, šuo pasinėręs į bangų gaudymą – rami mūsų trijų idilė. Tačiau tyliai ramiai atsirado ir ketvirtas – gamtos apsaugos inspektorius. Žmogus mandagiai pasisveikino, paprašė parodyti leidimus žvejoti – viską gi turim, nes visas mūsų laisvalaikis susijęs su gamta, todėl mylim ją ir paisom taisyklių. Tačiau nerimą sukėlė, kai pamačiau, kad tas ketvirtas pakviečia mano draugą eiti su juo, o tas išėjimas ne taip jau trumpai ir užtruko.
Pasirodo, mano draugą inspektorius nusivedė prie mūsų kaimynų, kur jau aniems kitų gamtos sergėtojų buvo rašomos baudos. Ir mano draugas grįžo su baudos kvitais: 50 Lt bauda už įvažiavimą į Pakalnės polderių kraštovaizdžio draustinio teritorijos vietą, kur važiuoti draudžiama.
Draustinio teritorija didelė, čia daugybė žvejų, tačiau vieni iš jų pažeidė nematomais riboženkliais paženklintą žemės plotelį, kur nevalia būti. Pasiteiravus pareigūnų, kur galėjome nepastebėti važiuojant draustinio teritorija esančių ženklų su įspėjimais, kad būtent šioje atkarpoje draudžiama važiuoti automobiliu, sulaukėme atsakymo, kad internete.
Vadinasi, ir patys pareigūnai šiuo teiginiu patvirtino, jog jokių įspėjančių ženklų nėra, taigi nebuvo ko ir pražiopsoti važiuojant. Už kelių minučių žaliasis visureigis su keliais jame sėdinčiais gamtos apsaugos inspektoriais pravažiavo pro mus link dešiniųjų mūsų kaimynų. Mums beliko, žinoma, tik tikėti pareigūnų žodžiais, kad mes tikrai pažeidėme kažkokią negalimą erdvę ir laukti kol pasiekę civilizaciją galėsime sumokėti baudą – na jei nusižengėm tai jau nusižengėm.
Taip pat beliko užjausti kitus čia esančiuosius, kurių ramus poilsis buvo sudrumstas dėl tos paties priežasties. Pagalvojome, kad vakarykščiai mūsų stovyklavietės lankytojai greičiausiai taip pat gaus sumokėti už poilsį. Tačiau liko ir nuostaba, kodėl gamtos sergėtojai, tiksliau sakant, draustinio šeimininkai – Nemuno deltos regioninio parko direkcija – neužkerta kelio pažeidimams, o ramiai reaguoja į draudžiamą teritoriją atvykusius poilsiautojus, tik paprašo 50 Lt ir leidžia pasilikti bei tęsti savo pradėtą poilsį.
Kodėl neužbėgama už akių imantis tokių priemonių kaip įspėjamieji ženklai, kurie orientuotų, kad štai čia jau baigiasi besitęsiantis kelias, toliau šiuo keliu jau draudžiama teritorija važiuoti automobiliu?
Matėm, kad tuos pačius klausimus kelia ir kiti atvykėliai: nustebinti įvykio žmonės eidami pro mus pasiteiravo, ar ir mes nubausti 50 Lt bauda. Kur čia nesistebėsi, kai vyrauja nematoma draudžiamoji riba tarp ant pakrantėje esančios virtinė žvejų, kai kur ramiai gaudančių, kai kur dalyvaujančių varžybose, o kai kur jau, žiūrėk, padariusių pažeidimus gamtai, nes įvažiavo automobiliu, kur negalima.
Norėčiau patikslinti, kad visa ta virtinė buvo su automobiliais, tik negaliu pasakyti, kuri jos dalis gavo už tai baudas. Ilgai negalvojom apie ramybės drumzdesius ir viskam nurimus grįžom prie savo stovyklavietės malonių rūpesčių: kaip skaniai iškepti šašlykus, kaip efektyviau prisivilioti žuvis...
Kitą dieną grįžom į civilizaciją, greitai greitai, labai greitai suskubom internete ieškoti informacijos, patvirtinančios mūsų nusižengimą. Ieškojom, kaip ir nurodė inspektoriai, Nemuno deltos regioninio parko internetiniame puslapyje. Radom žemėlapių, kuriuose tikėjomės pamatyti draudžiamas ribas bei vieteles Rusnės saloje. Tiesa sakant, remiantis žemėlapiu, pastebima, kad visa Rusnės sala yra draudžiama teritorija, tai kodėl mums buvo paaiškinta, kad būtent į tą vietą yra negalima įvažiuoti automobiliu, kur mes apsistojom?
Deja, aiškios ir konkrečios informacijos internete nėra, taip ir sumokėjome baudą vien dėl to, kad pasikliaujame pačių pareigūnų draudimu. Tiesa sakant, sušlubavo pasitikėjimas ne tik parko direkcija, bet ir pačiais gamtos apsaugos inspektoriais.
Visų pirmą, jie savo didžiuliais visureigiais, kaip panašu, kasdien važiuoja negalima važiuoti teritorija.
Visų antra, baudos išraše pasirašė inspektorė kaip liudininkė, mačiusi mūsų nusižengimą, tačiau gamtos sergėtoja, pasirašydama nė iš tolo nematė mūsų automobilio, nei stovyklavietės, nes kaip jau minėjau, savo stovyklavietėj mes sulaukėme tik vieno inspektoriaus, nes kiti jo kolegos likosi toliau ir rašė kitiems žmonėms baudos išrašus, į kur kartu su mūsų inspektoriumi ir mano draugas buvo nuėjęs pasiimti verdikto. Ji tik post factum galėjo pamatyti, ir neabejotinai matė, mūsų stovyklavietę, kai važiavo pro mus pas kitus mūsų kaimynus.
Visų trečia, patys internetu nesiryžome mokėtis baudos, nes ant gautų baudos išrašų kopijų beveik negalėjom įžiūrėti banko sąskaitos numerio, kuriuo pervesti baudą. Skaitmenys, o ir visas parašytas tekstas neaiškūs ir dėl to, kad viskas buvo rašyta ranka, o ne ant patvirtintų dokumentų. Mūsų pastangos parko direkcijos banko sąskaitos numerį atrasti visagaliame internete taip pat nuėjo perniek.
Visų ketvirta, baudos išraše yra netikslumų apie taisykles pažeidusiojo asmeninę informaciją, kaip, pavyzdžiui, darbinę veiklą: mano draugas dirba, tačiau pareigūnai užrašė, kad asmuo yra bedarbis; mūsų automobilis yra „Peugeot“, tačiau pareigūnai pasilengvindami sau dalią, jį pervadino taip kaip išgirdo: ,,Pezo“.
Vadovaudamiesi taisykle, kad pareigūnas visada teisus ir liekam prie tos nuomonės, nes savo jėgomis mums nepavyko išsiaiškinti, ar tikrai padarėm pažeidimą – niekur nepavyko rasti informacijos, apie draudimą įvažiuoti į tą teritoriją, kurioj buvom apsistoję. Gal ir kitais metais ten vyksime, juk oficialių draudimų nėra, o už tą vietą negaila ir 50 Lt sumokėti. Tai tikrai unikalus gamtos kampelis: per tą laiką matėme medžiojant jūrinį erelį – didžiulis ir labai retas paukštis.
Taigi, mieli, Nemuno deltos regioninio parko direkcijos atstovai, neklaidinkite žmonių ir už surinktus iš mūsų pinigėlius sudėkite įspėjančius ženklus prie vietų, kur tikrai negalima važiuoti Rusnės saloje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Situaciją pakomentavo Nemuno deltos regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Robertas Kubilius:
„Visą vasarą vykdoma aplinkosauginė akcija „Automobilį statyk atsakingai“, kurios metu pažeidėjams surašomas ATP protokolas, kuriame nurodoma, kad pažeidė Nemuno deltos regioninio parko apsaugos reglamento 26 p. Jis pateiktas NDRP direkcijos interneto svetainėje „Teisinė informacija“ (http://www.nemunodelta.lt/28858/teisine-informacija/teises-aktai.html).
Nemuno deltos regioninio parko apsaugos reglamento 26 p.: Regioniniame parke draudžiama važinėti ne keliais motorinėmis transporto priemonėmis (įskaitant dvirates, trirates ir keturrates transporto priemones), išskyrus specialiąsias transporto priemones, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų transporto priemones, vykdant žemės ir miškų ūkio, žuvininkystės darbus, jas statyti ar kitaip eksploatuoti ne keliuose Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Už šį pažeidimą numatoma bauda nuo 100 iki 300 Lt, ir tik pažeidėjams, kurie suprato padarę pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi, surašomas administracinis nurodymas susimokėti pusę minimalios baudos - 50 Lt.
NDRP direkcijos interneto svetainėje „Informacija lankytojams“ pateiktos Lankymosi taisyklės (http://www.nemunodelta.lt/16996/informacija-lankytojams/lankymosi-taisykles.html).
Neklaidindami žmonių, įspėjančius ženklus prie vietų pievose, kur tikrai negalima važinėti, neplanuojame statyti, nes parko lankytojai su motorinėmis transporto priemonėmis privalo važinėti tik keliais ir statyti tam skirtose vietose.“