Žmogų apskritai laikau gana primityviu „gyviu“ tokių dalykų suvokimo ir aiškinimo kontekste. Beje, tikėtina, kad perskaičiusiems mano subjektyvų rašinėlį ateistams pasirodys, kad ginu ir atstovauju tik tikinčiųjų poziciją, bet taip nėra ir to nesiekiau.
Visų pirma, diskutuojant apie Dievą, reikėtų atskirti religiją nuo tikėjimo. Tai nėra tapatūs dalykai. Religija nėra būtina tikėjimo sąlyga. Juokingi ir primityvūs man atrodo ne tik religiniai fanatikai, bet ir kai kurie ateistai. Iš pastarųjų kartais sklinda tokia arogancija, kategoriškumas, šventas įsitikinimas savo teisumu, „protingumu“ ir pasaulėžiūros pranašumu, kad šiuo požiūriu tokie ateistai man ne itin daug skiriasi nuo, pvz., pamaldžių musulmonų, įsitikinusių Alacho egzistavimu. Paradoksas, bet net ir ateistai turi savo „Dievą“, kuriuo šventai tiki, tik jo vardas ne Alachas ar Jėzus, bet (dažniausiai) Mokslas. Ir kartais tas tikėjimas savo „Dievu“ toks karštas ir entuziastingas, kad jo sekėjai yra šventai įsitikinę, kad tik jis yra pajėgus (ar gali toks būti) paaiškinti visų visatoje vykstančių reiškinių prigimtį ir prasmę.
Taigi tikinčiųjų Dievu (ar kažkuo „aukščiau“, ko nesuvokiame) mąstymą ir pasaulėžiūrą ateistai mano esant primityvesniame lygmenyje nei jų pačių, bet, vertinant iš logikos pozicijų, ateistų pasaulėžiūra juk irgi gali būti laikoma primityvi, nes yra paremta įsitikinimu, kad dabar viską gali (ar bent jau galės ateityje) paaiškinti vienintelis jų „Dievas“ Mokslas. Nenoriu būti suprastas klaidingai. Jokiu būdu nesiekiu sumenkinti mokslo. Priešingai. Manau, kad į pasaulio pažinimą šis „Dievas“ įnešė nelygintinai didenį indėlį nei visų religijų „Dievai“ kartu sudėjus, bet kažin ar net jis pajėgus paaiškinti viską, kas vyksta aplinkui ir ar apskritai tikslinga jam tokią „naštą“ užkrauti? Vargu, ar pasaulis yra toks pažinus ir primityvus, kad jam paaiškinti pakaktų mokslui (bent kol kas) prieinamų instrumentų ir šiam „Dievui“ priklausytų vienintelio teisingo visatoje vykstančių reiškinių „interpretatoriaus“ monopolis.
Čia vėlgi iškyla tikėjimo ir žinojimo problema. Nereikia jų supriešinti ar suplakti į vieną. Kaip žinia, mokslas orientuotas į antrąjį (žinojimo) dėmenį, tai gal tegul jis ir telkiasi tik ties tuo, kas įrodoma ir pažinu? Galbūt pasaulis yra „sukonstruotas“ (ar „susikonstravo“, kaip pasakytų ateistai) taip, kad ne visus dalykus mums lemta ir reikia pažinti, žinoti, suvokti ir suprasti, kad negalėtume jais neapgalvotai manipuliuoti ir išbalansuoti visą „tobulai“ veikiantį mechanizmą?
Pavyzdys, kad ne viskas žmogui yra ir gali būti pažinu ar žinotina, manau, yra jam neduota galimybė žinoti, kada jis tiksliai mirs (net ir gulintys mirties patale tiksliai nežino, kada, net ir savižudžiai negali būti 100 proc. tikri, kad pavyks ar kas nors „neplanuotai“ neišgelbės). Juk, žinodamas, kada tiksliai mirs, žmogus automatiškai turėtų įgyti „žinojimą“, kada tikrai nemirs ir tuo metu lyg ir turėtų būti „nemirtingas“, kad ir ką bedarytų. Logiška?
Kita vertus, toks nežinojimas atrodo labai logiškas ir netgi būtinas normaliai žmogaus psichinei būklei ir apskritai visuomeninei tvarkai. Galima tik įsivaizduoti, koks chaosas kiltų, jei staiga žmogus įgytų gebėjimą žinoti (numatyti) tikslų savo mirties laiką. Kiek būtų panikos, keistų sprendimų, manipuliacijų, nestandartinių poelgių ir net nusikaltimų... Ir visa tai - siekiant išvengti žinomos lemties, ją atitolinti ar tiesiog dėl galimybės paskutinį sykį pasilinksminti ar nusižengti įstatymams, žinant, kad nėra ką prarasti. Sužinoję, kad, pvz., po savaitės tikrai mirs, žmonės (ne visi) nebevaikščiotų į darbą (koks tikslas?), nebemokėtų mokesčių, gal net mėgintų apiplėšti banką ir t.t. Žodžiu, peršasi išvada, kad neįmanoma žinoti to, ką gali savo veiksmais pakeisti pats ar tam tikru būdu susiklosčiusios aplinkybės.
Galbūt ir „Dievas“ (tas, kuriuo netiki ateistai) yra priskirtinas tų pačių, iki galo nepažinių/nepažintinų dalykų, kaip ir tikslus mirties laikas, kategorijai? Gal kai kam atrodo keista, kad tokie fundamentalūs klausimai, kaip Dievo ar pomirtinės egzistencijos realumas, (vis dar) yra tikėjimo/netikėjimo, bet ne žinojimo/nežinojimo lygmenyje? Keista ar ne, tačiau, manau, harmininga, logiška ir protinga. Galbūt gamta, Dievas, genai ar dar kažkas neatsitiktinai viską „sudėliojo“ taip, kaip geriausia ir idealiausia žmogaus egzistencijai ir psichinei sveikatai?
Įsivaizduokite atvirkštinę situaciją, kai žmonėms neginčijamai įrodoma, kad tikrai po mirties kažkas yra/nėra ar Dievas tikrai yra/nėra. Nepriklausomai nuo įrodyto atsakymo turinio, daliai žmonių bet kuriuo atveju sušlubuotų fizinė ar psichinė sveikata, padidėtų psichiatrinių ligoninių pacientų skaičius, prasidėtų nevaldomos manipuliacijos, pakistų kriminogeninė situacija, gal net žlugtų visa nusistovėjusi politinė/ekonominė sistema...
Ateistų tarpe yra ir dar vienas gajus stereotipas, kad (visi) tie, kurie mano egzistuojant kažką „aukščiau“, jį įsivaizduoja kaip ant debesėlio sėdintį labai protingą barzdotą senelį (deja, yra ir turinčių tokį įsivaizdavimą tikinčiųjų). Žodžiu, tiek ateistai, manantys, kad (visi) tikintieji Dievą suvokia taip primityviai, tiek tikintieji, iš tiesų taip jį įsivaizduojantys, daro didelę klaidą.
Manau, kad tiek ateistai, tiek tikintieji neturėtų Dievą materializuoti kaip kažkokio apčiuopiamo ir lengvai suvokiamo subjekto, tada pirmiesiems atkris būtinybė „kišti“ elfus, Kalėdų senelius ir kitus folkloro elementus kaip Dievo atitikmenį, o antrieji nebesuteiks pagrindo oponentams tyčiotis iš jų naivumo ir primityvumo. Problema ne tik ta, yra Dievas, ar ne, bet ir vieningo apibrėžimo, ką juo galima būtų laikyti, nebuvimas. O kai nesutariama, kaip atrodo ir kokias funkcijas atlieka tai, dėl ko buvimo ginčijamasi, tai ir ginčas atrodo šiek tiek beprasmis...
Reziumuojant norisi pasakyti, kad pasaulyje vyksta reiškiniai, egzistuoja fenomenai, kurių nei mokslas, nei logika (bent kol kas) vienareikšmiškai paaiškinti negali. Turbūt daugelis tiek ateistų, tiek tikinčiųjų savo gyvenime yra patyrę keistų, logiškai sunkiai paaiškinamų sutapimų, patyrę „deja vu“ jausmą, sapnuose regėję įvykius, kurie vėliau išsipildė, kai kurie jaučia esantys apdovanoti intuicijos dovana ir t. t. Taip, tai tikrai nėra „Dievo“ įrodymai, bet tokie dalykai turėtų priversti susimąstyti, kad ne viskas šiame pasaulyje taip paprasta, kaip atrodo kai kuriems religiniams ar mokslo fanatikams. Nebūkime kategoriški, mąstykime, abejokime, ieškokime ir, svarbiausia, gerbkime vieni kitus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!