Negelbėjo nei lankymasis prieglaudoje, kurioje savanoriavau, nei laikini globotiniai, atsidūrę namuose. Man reikėjo mano šuns. Taip vieną dieną naršydama internete, pastebėjau gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ vos prieš keletą minučių įkeltą naują šuniuko nuotrauką. Kažkodėl taip stipriai suspaudė širdį ir slysdama bėgau per butą pas mamą, stovėjau prieš ją su nuotrauka telefone ir tiesiog pasakiau – aš pasiruošusi. Sulaukusi pritarimo, iš karto skambinau direktorei, kuri be galo nudžiugo, kad aš pagaliau nusprendžiau priglausti šuniuką.
Keletą kartų važiavau aplankyti mažylės prieglaudoje. Ji buvo labai nedrąsi, slėpėsi už direktorės kojų, tačiau vos pauosčiusi mano ištiestą ranką – persimainė, tapo mieliausia, šilčiausia ir linksmiausia drauge pasaulyje. Kalytė gavo Majos vardą. Ji buvo gimusi Dituvoje, apleistame šiltnamyje, geri žmonės rado šuniukus ir surado visiems naujus namus. Keista, tačiau būtent Maja buvo atiduota nepilnametei mergaitei. Ji parsinešė kalytę namo, tačiau tėvai neleido jos pasilikti, liepė mergaitei pačiai nunešti šuniuką į prieglaudą. Maja būdavo visada su manimi. Važiuodavome autobusais, vaikščiodavome po miestą, vykome į festivalius, lankėme dresūros pamokas, tačiau ji taip ir neišdrąsėjo. Neilgai trukus, mūsų nedrąsių pasivaikščiojimų komanda pagausėjo. Majos ir mudviejų klajonių dėka pradėjau bendrauti su Viliumi.
Kai jau atrodė, jog visi 3 laimingai gyvename kartu ir nieko netrūksta, sužinojau, jog ieškomi savanoriai „Linksmųjų pėdučių“ kaniterapijos programoje, apie kurią visada svajojau, kada girdėdavau tuometinės prieglaudos direktorės, kaniterapijos specialistės, pasakojimus apie užsiėmimus. Nusprendžiau bandyti ruošti šiai veiklai Mają, nors specialistai nieko gero nežadėjo.
Po gausybės ašarų ir nesėkmingų bandymų supratau, kad Majai tokia veikla visai nepatinka, ji yra mano draugė ir jai kiti žmonės nereikalingi. Tačiau nenorėjau paleisti savo svajonės. Gavau pasiūlymą susitikti su prieglaudoje esančiu šuniuku Einšteinu – tikru gėrio įsikūnijimu. Einšteinas (dabar Faustas) į prieglaudą pateko, kada jį prieglaudos įsteigėjos sesuo pastebėjo autostrados važiuojamoje dalyje ir tiesiog negalėjo nesustoti ir nepaimti pakeleivio. Vos nuvykau susipažinti – šuniukas puolė man į glėbį, lyg pažinotų visą savo gyvenimą. Supratau, kad tai mano sielos draugas, tad po keleto dienų, parsivežėme pasišiaušėlį namo.
Maja labai išsigando, pyko tiek ant manęs, tiek ant naujoko. Persekiojo kiekviename žingsnyje, neleido artintis nei prie žaislų, nei prie maisto, nei prie šeimininkų. Faustas kantriai klausė Majos moralų ir nė kiek nesipriešino.
Daugmaž po mėnesio piktų pamokslų nebeliko, namuose įsivyravo taika ir ramybė. Prasidėjo bendri žaidimai ir dūkimai. O vos po pusmečio uolių mokslų Faustas be sunkumų išlaikė šuns – terapeuto egzaminą, gavo pažymėjimą, leidžiantį dirbti su žmonėmis. Jau 1,5 metų sėkmingai esame ne tik sielos draugai, bet ir kolegos. Su „Linksmųjų pėdučių“ komanda važinėjame savaitgaliais į Gargždų globos namus, kur dalyvaujame užsiėmimuose su senelių grupe.
Kai jau mosavau rankomis ir kojomis, jog gyvūnų namuose užtenka, Vilius pradėjo kalbėti apie katiną. Radome kompromisą – laikinai priglausti mažiukus kačiukus, kai prieglaudoje nebus laisvų vietų. Kurį laiką taip ir darėme: į namus atvažiuodavo ir išvažiuodavo maži murkliukai.
Tačiau, kai vieną dieną iš prieglaudos parsivežėme naują laikiną globotinį susigulėjusiu kailiuku, traiškanotomis akytėmis, pilną parazitų ir vos pastovintį ant kojų, bet vis tiek murkiantį ir besiglaudžiantį prie šunų bei mūsų, sudrebėjo širdys. Prieglaudos veterinarė neteikė katinukui per daug vilčių, tačiau mes kartu su nuostabių auklių komanda (Maja ir Faustu) įveikėme ligas, parazitus. Tačiau tada naujų namų Dieseliui (tokį vardą davėme katinukui) ieškoti jau nebenorėjome. Taip visos gausios šeimynos nutarimu priglaudėme penktą šeimos narį, kurį abu šunys su malonumu augina kaip savo rūšies atstovą.