Tuo metu baiginėjau mokslus Klaipėdos verslo ir paslaugų mokykloje. Pamenu, tuo metu dar atlikau praktiką įmonėje, kuri užsiima renginių organizavimu. Šis darbas tada atrodė idealus, skirtas būtent man – mėgstu naujoves, įspūdžius, nebijau rizikuoti. Į kelionę mane pakvietė teta, kuri tuo metu Norvegijoje gyveno jau 2-3 metus. Ji man pasiūlė padirbėti aukle. Žinojau, kad aukle vienoje šeimoje ilgiausiai dirbti galima 2 metus. Va čia ir išlindo mano noras rizikuoti – kai tik baigiau mokyklą, pasiėmiau su savimi šiek tiek rūbų ir išvažiavau.
Šeima, kurioje dirbau, tada turėjo 3 vaikučius (po kiek laiko dar vieno susilaukė). Nuostabūs žmonės. Gyvenau pas juos, turėjau nuosavą kambarį, automobilį taip pat davė. Iškart pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus. Manau, kad jei atvažiuoji į šalį, kurios kalbos nemoki, ir žadi būti ilgiau nei pusę metų, tai privalai bent minimaliai kalbą išmokti. Turėjau tikslą kuo greičiau tai padaryti. Būdavo labai smagu, kai vaikučiai, kuriuos prižiūrėjau, mane „mokė“ – rodė daiktą ir sakė tris, keturis kartus kaip tai vadinasi, o aš turėdavau kartoti.
Išdirbau ten metus ir tada šeima paklausė, gal dar metus noriu padirbėti pas juos, nes ir aš, ir mano atliktas darbas jiems patiko, o ir vaikučiai prie manęs buvo pripratę ir norėjo, kad pasilikčiau. Tikrai nebuvo sunku pasakyti „taip“. Nusprendžiau tuomet laikyti Bergeno testą (jei nori Norvegijoje studijuoti universitete, tai turi jį išsilaikyti). Laikiau tik metus prabuvusi Norvegijoje, bet neišlaikiau. Tada atrodė, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis – ką daryti, kaip, ar į Lietuvą grįžti, juk neišlaikiau, tai tikrai nebeišlaikysiu.
Vaikučių, kuriuos prižiūrėjau, mama su manimi pakalbėjo apie tai, patarė dar mokytis, nenuleisti rankų ir sakė padės netgi mokytis, jei reikės. Tai ateinančius pusę metų sėdėjau prie knygų, mokiausi.
Išbuvusi Norvegijoje 1,5 metų, vėl laikiau Bergeno testą... ir išlaikiau. Tada stojau į aukštąją, įstojau. Jau buvau pradėjusi ieškoti kito darbo, nes buvo likę tik pusę metų dirbti aukle pas šeimą. Išsiunčiau apie 60-65 CV, buvau tik viename interviu iš visų šitų 65. Ir... gavau darbą.
Darbas buvo boulingo salėje (daugiausiai vakarais), bet man labai tiko, nes pradėjau studijuoti ekonomiką ir administraciją. Po metų laiko studijavimo ir darbo, man pasiūlė 100 proc. darbą, tada sutikau su darbo pasiūlymu (dabar man atrodo, kad galėjau baigti mokslus), po metų išėjau iš aukštosios, nes visą laiką skyriau darbui.
Tuo metu susipažinau su esamu draugu (esame šeima jau 8 metai). Išdirbusi boulinge apie 3 metus, nusprendžiau išbandyti ką nors naujo. Kalbą mokėjau gan gerai ir išsiuntusi tik apie 20 CV, gavau darbą picerijoje, kurioje po 2 mėnesių tapau direktorės pavaduotoja, po 1 metų tapau direktore, o po 1,5 metų vadovauju jau dviem picerijoms. Norvegijoje dirbu jau 5 metai ir esu labai laiminga. Nieko nebūčiau pasiekusi, jei nebūčiau mokiusis norvegų kalbos. Beje, su pirmąja šeima, kurioje dirbau, vis dar palaikom draugiškus ryšius – jie gyvena visai netoli mūsų.
Dabar turiu šeimą ir pati. Su draugu norvegu esame kartu jau 8 metai, turime vaikutį, kuriam jau greitai bus metukai. Jau gavom darželį, tai nuo rugpjūčio mėnesio pradės jį lankyti. Labai dėl to džiaugiuosi, nes mūsų vaikutis dievina žaisti su kitais vaikais ir nematau prasmės būti su juo 2-3 metus namuose – jau geriau leisti į darželį, ten ir vaikučiui įdomu, ir išmoks žaisti su kitais vaikais.
Norvegijoje yra griežtos taisyklės – negalima mušti vaikų, net truputį užduoti negalima, tačiau esu 100 proc. už tas taisykles – niekaip negaliu suvokti, kaip kai kurie gali pakelti ranką prieš savo vaiką.
Šeimoje bendraujame norvegų kalba, bet vaikutį mokinu ir lietuvių. Nebūtina jam rašyti lietuviškai, užteks, kad kalbėti mokės, o jei vėliau, kai paaugs, pats norės mokytis rašyti lietuviškai, tai su mielu noru leisiu arba į lietuvių mokyklėlę čia Norvegijoje arba internetu mokysimės.
Tiesa, ir pilietybė mano vaikelio – Norvegijos. Aš pati galiu rinktis Norvegijos pilietybę taip pat, tačiau nesusiduriu su jokiomis problemomis ir su Lietuvos pilietybe, tad nematau būtinybės ją pasikeisti. Draugų daug turime ir norvegų, ir lietuvių.
Norvegai tokie pat žmonės, kaip lietuviai, skirtumas tik tas, kad Norvegijos valstybė turi griežtas taisykles (tikrai griežtesnes nei Lietuvos), o kai kurie lietuviai, kurie atvažiuoja į Norvegiją, galvoja, kad gali čia elgtis kaip nori ir kad nebus jokių pasekmių. Deja, tie, kurie taip galvoja, geriau jau ir pasiliktų Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!