Centrinė Lotynų Amerika yra itin seismiškai aktyvi zona, nemažai miestų atsisako aukštų pastatų, taip pat ir neišdilusi istorinė atmintis Gvatemaloje, kuomet 1976 m. milžiniško stiprumo požeminiai smūgiai kone sulygino miestą su žeme. Kai kalbėjausi su pažįstamais gvatemaliečiais, gyvenančiais sostinėje, jie sakė, kad normalu sulaukti stiproko žemės drebėjimo kas pusę metų ar kas metus, nors – dauguma prisipažino – penktadienį buvo kaip reikiant sunerimę ar net išsigandę.
2013 m. rugsėjo 6 d., 18.13 val. vietos laiku, Gvatemalą sudrebino 6,5 stiprumo smūgiai pagal Richterio skalę. Žemės drebėjimo židinys buvo netoli Meksikos pasienio. Labiausiai nukentėjo Quetzaltenango ir San Marcos miestai. Čia griuvo kelių pastatų sienos, elektros stulpai ir medžiai. Regione susidarė didelė nuošliauža. Žemės drebėjimas buvo jaučiamas beveik visoje Gvatemaloje, oficialiai pranešama, kad žuvo tik viena moteris dėl šoko sukelto infarkto, tačiau tikrai labai daug žmonių nukentėjo, nes iš panikos bėgo iš pastatų tiesiai į gatves, o eismas šioje šalyje yra itin chaotiškas ir pavojingas.
Turiu prisipažinti, kad buvau labai stipriai išsigandusi ir nuo tikros panikos mane skyrė tik plonytė linija. Žemės drebėjimas mane užklupo dirbančią namuose prie savo kompiuterio. Pirmas dalykas, kurį pajutau, tarsi kažkas būtų patraukęs nešiojamo kompiuterio klaviatūrą iš po mano pirštų su visu rašomuoju stalu, tuomet pajutau, kaip į šalis juda mano kėdė. Staiga sugirgždėjo visa siena ir langas, esantis prieš mane, mačiau kaip pradėjo siūbuoti pakabinamos žaliuzės, o kai kampe esantis aukštas toršeras trenkte atsitrenkė į pasislinkusią sieną, visiškai įsisamoninau, kad ką tik prasidėjo žemės drebėjimas.
Nors ir minėjau, kad žemės drebėjimai man jau nebėra naujiena, bet atrodo, kad prie jų nepriprantama (tik filmuose galima išgirsti žmones sakančius, kad „Et, nė 6 balų nėra, miegok toliau“). Tuo pačiu metu, tarsi paspaudus mygtuką, įsijungė „išgyvenimo režimas“: mintyse per porą sekundžių prabėgo visa informacija, kurią tik žinau apie šią nelaimę ir kaip turėčiau elgtis.
Jauste jaučiau adrenaliną ir atrodė, kad esu labai stipri ir be vargo galėčiau toli nubėgti... Tik bėgti nebuvo kur, nes gyvenu 7-ame aukšte, iš kurio ne taip jau ir lengva ištrūkti. Tiesą pasakius, bėgti net ir nerekomenduojama, ypač kol vyksta drebėjimas, nes dauguma žmonių nukenčia nuo kitų panikos apimtų bėgančiųjų, kurie nekontroliuoja savo veiksmų ir beveik pirminio instinkto vedami stengiasi išsaugoti pirmiausia savo gyvybę.
Atsiminusi šią taisyklę pasilikau bute 45 ilgiausias sekundes savo gyvenime, kurių metu atjungiau elektrą ir svetainėje laikiau bevirstantį televizorių. Tiesą pasakius, net ir taip elgtis nėra protinga, nes krentantis senas televizorius gali sužaloti ir stipriai supjaustyti (laimei, tai nebuvo mano atvejis). Saugiausia vieta namuose – šalia lovos ar fotelio, geriausia – metalinio stalo, jei toks yra.
Galėjau pasakyti, kad drebėjimas ne stipresnis nei 7 balai (šis įprotis ateina su patirtimi), todėl neiškojau savo „gyvybės trikampio“, kai tik nustojo sienos siūbuoti, čiupau piniginę, dokumentus ir nugarmėjau laiptais žemyn į vestibiulį sulaukti pakartotinio smūgio, kuris Gvatemalos sostinę pasiekė už 7 minučių ir buvo žymiai silpnesnis – 5,4 balo.
Mano name yra 13 aukštų, kiekviename aukšte apytiksliai yra 8 butai; teoriškai čia gyvena bent jau pora šimtų žmonių. Vestibiulyje sutikau vieną vienintelę mamą su dviem mažais berniukais, o visi kiti net neiškišo nosies iš savo būstų: galbūt šie žmonės ir yra vieni iš tų filmuose sutinkamų veikėjų, kurie ramiai toliau valgo vakarienę, žiūri televizorių ir visai nesirūpina dėl mañana (isp. rytojaus).
Eugenija - šiuo metu Gvatemaloje gyvenanti ir dirbanti lietuvė. DELFI publikuojamuose autorės tinklaraščio įrašuose - tiek keliautojo dienoraštis, tiek asmeniniai įspūdžiai ir patirtys gyvenant šioje šalyje.