Po trumpos digresijos, grįžtam prie įvadinės temos. Kultūringai sėdim, geriam šaltą , užkandžiaujam riešutais ir čipsais. Rungtynės baigiasi, daug emocijų, riksmu, tačiau bendrauti norisi, todėl išsiskirstom tik trečią nakties, kai teisėjas anapus gipskartonio pertvaros keliais žvaliais kumščio mostais į sieną nutraukia mūsų pačių litrabolo rungtynės.
Tai, klausykit, atsikeliu, buteliai visur, kur ne kur lašai alaus, čipsai. Galvoju, ai, rasiu numeriuką, butas mažas, ir tegul valo. Čia ir prasideda.
Radau, pasako, kad bus dvacokas. Ateina moteriškė, balzakiško amžiaus, bet stotas visai atletiškas, dar galėtų olimpiadoje su pistoletu į lėkštes šaudyt, ten dar ne tokie ateina. Bet vėlgi, tai ne esmė.
Pirmas dalykas kuri išgirdau, buvo „jei žinočiau, kad butas tiek nevalytas, tai neateičiau“.
Tai ir sakau, „žinau, kad nevalytas, todėl tave ir pasisamdžiau“.
Išeinu iš namų, po valandos skambutis, kad jau galima grįžti. Kaip ir viskas OK, butas normalus, bet – valanda, dar pretenzijos ir dvacokas.
Tada galvoju, po velnių, kam aš mokiausi penkerius metus marketingo gudrybių, investavau į tūkstančius eurų vertus kursus, nusipirkau kompą už kelis tūkstančius, jei kiekvieną boba su pamazgu viedru ir švabra „užkalinėja“ daugiau už mane.
Tada atsiranda nauji straipsniai, kad Lietuvoje nėra specialistų. O žinote, kodėl jų nėra?
Nes jūs, vidutinio rango menedžeriai, su „Škoda Octaviomis“, ar abejotinos reputacijos perbrangintu restoranų direktoriai, kurie pagaili algos adekvačiam personalui, išlepinote visišką visuomenės dugną uždirbti tūkstančius.
Kokioje dar valstybėje nekvalifikuota darbo jėga, kurią gali atlikti dauguma patenkinamos sveikatos žmonių, uždirba daugiau nei kvalifikuotas specialistas su magistro laipsniu?
Ne, na, rasim, rasim: visi mūsų artimi kaimynai, kur vidurinės klasės nėra, o yra tik oligarchai ir vergai.
Čia gi situacija vos ne atvirkštinė. Lietuvoje „novolitofcai“ taškosi pinigais sodininkams, valytojoms, šoferiams, kai teorinė vidurinė klasė dirba po 200 valandų per mėnesį, kad išmokėtų hipoteką savo pridurkiemyje ar kokiame kitame pseudo-prestižiniame rajone.
Kaip jaustis mano draugei, kuri Antakalnio ligoninėje keičia senukams privarytus pampersus, arba varto nepagydomus ligonius ir keičia bintus nes pacientai pradeda irti nuo pragulų. Alga – 460 eurų.
Kelios giminės, kurios dirba „Maximos bazės“ karštame ceche ir šauna į krosnis bandeles prie 36 laipsnių karščio, kad jūs, direktoriai, aštuntą ryto turėtumėte savo traškų kruasaną prie rytinės kavytės – viskas net už 570 eurų į rankas.
Netikiu, taip būt negali. Tiesiog negali.
4 metai pagrindinio mokslo, 4 progimnazijoje. Dar tiek pat gimnazijoje. Praktiškai šimtukas iš matematikos. Penki metai studijų. Dar daugiau praktikos – ir štai mano atlygis. Su šlapiu skuduru per veidą.
Mūsų buvo 80 pirmam kurse, o baigė tik 20. Galvojom, kad pagavom laimės paukštę. Tikėjau, kad geras darbas bus garantuotas, ne veltui tiek nepramiegotu naktų. Jaunystė bibliotekose ir prie kompiuterio. O paskui nusivylimas.
Nesvarbu kokia valdžia, žalia ar spalvota, tegul ir raudona, koks skirtumas. Prie kiekvienos jaučiuosi kaip brisius. Dar prieš metus juokaudamas skaičiau straipsnį apie Kubos taksistą, kuris oficialiai dirba mokytoju. Viena jo darbo diena įkainuota maždaug 9 doleriais (7,5 euro). Vienas taksi reisas iš Havanos oro uosto į centrą – 15 dolerių (12 eurų).
Už vieną pusvalandžio trukmės reisą vairuotojas uždirba daugiau nei už visą darbo dieną.
Tada galvojau, na, Kuba, ką jie ten, romo ir bananų respublika. Gaila, yra ir kita bananų respublika, kurioje kiekvieną dieną keliesi, o rytoj, kas blogiausia, atsikelsi vėl. Rankos niežti tėkšti pareiškimą ant stalo, ir sakyti, kad dabar aš – švabros menedžeris.
O diplomui jau turiu vietą. Po kojos stalu, kad neklibėtų.