Vieną dieną kartu su kolega turėjome laisvo laiko ir tiesiog važinėjome po miestą. Pasidalinus mintimis apie šuniuko įsigijimą, jis man patarė nuvykti pažiūrėti beglobių į „Vilniaus benamių gyvūnų sanitarinę tarnybą“ Fabijoniškių mikrorajone, Vilniuje. Atvykus ir užėjus į tarnybos patalpas pirmas įspūdis tikrai buvo nekoks, pirmą kartą buvau tokio tipo įstaigoje.
Apėjome visas patalpas su gyvūnais, bet nuo kvapo jau norėjome trauktis link durų. Galiausiai, prieš sukant išėjimo link, pamačiau persiko spalvos šunelį, susigūžusį kampe. Šuo nuo baimės ar dėl kažko kito buvo kratomas didžiulio drebulio. Nusprendęs jį pakalbinti, perskaičiau pateiktą dosjė ant grotų prisegtoje byloje – tai buvo 2 metų kalytė, vardu Persa, Stafordšyro terjero veislės. Priėjus arčiau ir pridėjus ranką prie grotų, ji susidomėjusi atėjo, mane pauostė ir sugrįžo į kampą.
Niekaip negalėjau jos išmesti iš galvos ir netrukus, po keleto dienų, užsukau aplankyti Persos su lauktuvėmis. Atėjus prie jos, ji iš karto priėjo ir, žinoma, jau netrukus gardžiavosi mano atneštu skanėstu. Ji visa nušvito, sulaukusi dėmesio, ir jau visai kitaip į mane žiūrėjo. Man pridėjus ranką, ji vis uostinėjo ir vizgino uodegą, tikiu, turbūt dar skanėsto tikėjosi. Tačiau mano kolega, buvęs kartu, kažkodėl jai pasirodė įtartinas, ir jam Persa net neleido prisiartinti arčiau. Tą akimirką supratau, kad mes su Persa puikiai sutarsime. Pradėjęs kalbinti ten dirbusį žmogų, sužinojau, kad šuo buvo konfiskuotas policijai vykdant kažkokią operaciją. Jos šeimininko istorija nežinoma, bet liūdniausia buvo tai, kad Persa bus laikoma dar 7 dienas, o po to jos likimas – neaiškus. Bent taip pasakė darbuotojas, nors visi suprantame, ką tai reiškia.
Kreipiausi į tos įstaigos vadovą dėl galimybės pasiimti Persą namo. Bet jis jokio noro nerodė, kadangi turėjo nemalonią patirtį, kai paimtas iš įstaigos Kaukazo aviganis iškando žmogui alkūnę. Šiurpu, tačiau niekas nežino, kaip ten kas įvyko iš tikrųjų. Supratau jo poziciją ir teko atsisveikinti. Tačiau man išeinant iš kabineto, mane užkalbino veterinarijos studentė. Išklausiusi situaciją ji paaiškino, ką turėčiau daryti, kad galėčiau Persą pasiimti iš šios įstaigos.
Teko minti ne vieno kabineto duris, kad galėčiau gauti leidimą Persos laikymui, kadangi jos veislė yra priskiriama prie pavojingų. Tokį leidimą tuo metu būtų užtrukę gauti maždaug apie mėnesį. Na, ačiū mano iškalbai bei aktyvumui bei veterinarei, kad visus reikalingus dokumentus sutvarkiau per dvi dienas. Persa gavo savo naują pasą ir buvo kaip naujai gimusi, kadangi pase pažymėjau savo gimtadienio datą, kad ir gimtadienius švęstume kartu.
Dabar ji laimingai gyvena kartu su visa mano šeimyna, turi savo kiemą, du tvoros draugus (kaimynų šunis), iš kurių sutaria tik su vienu. Persai patinka keliauti automobiliu ir visas vasaras ji leidžia prie ežero mūsų sodyboje. Ten ji atgauna savo fizinę formą po žiemos, labai mėgsta vandenį ir maudynes. Labai džiaugiamės, kad turime Persą.